Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
mamai Šitas pavasaris buvo Žiedai iš Dievo saujos ant tavo plaukų tavo rankose Jos buvo pilnos vandens Kaip kasryt nešventinto Bet tyresnio už mano Išverktų akių džiaugsmą Į mane ėjai vienintelė basa nes niekas kitas į mane toks nuogas neateitų Per pavasarį pavargom Bet tu nesiliovei lubinais kvepėt su žiedais sruogose pažertais iš Dievo saujos N.Letukytė
Dar išlydėdama mane į namus bičiulė prigrasino, kad negailėčiau naujų dienoraščių įrašų, mat tai – būtini jos dienos elementai. Nenorėdama užsitraukti jos rūstybės, nors ir vėlyvą vakarą, bet visgi sėduosi rašyti, nes šiandien prisijuokiau kaip už pusę amžiaus, tad pasipasakoti tiesiog būtina! Kaip ir dera poilsiautojui, dieną pradėjau kone per pietus ir pamaniau, kad penktadienis – puiki diena tingiai junginėti televizoriaus kanalus. Šio technikos stebuklo…
Plyšeliu tarp cementinių plytelių bėgo mažas skruzdėliukas. Buvo jis toks mažas mažulytis, kad dažnai pats savęs nepastebėdavo, o nepastebėjęs baisiausiai išsigąsdavo savo akivaizdaus mažumo. Visgi visi skruzdėliukai (net ir tie, didieji) turėjo daugmaž vienodą būtį : krapštė ir nešiojo šapelius, rausė urvelius, lakstė žolės lapelių karuselėse ir stengėsi išgyventi milžiniškų padarų, pravardžiuojamų žmonėmis, teritorijose. Mažiausias iš mažiausių skruzdėliukų irgi dirbo visa kaip pridera, bet dažnai…
Šiais metais šlapia ta žemė Kuria sakiau ateik basomis Verkis rasos karolius ant pėdų Per žemę šlapią šįsyk Matau kaip sužydi žibutėm Pečiai kaip žemė tavo žemė Kai basomis eini Ir niekad nebūsi senas Pakalnučių kaklais rasa byra Kai eini per žemę Kurioj nebūsi senas nebūsi Jaunas kvepiančiais pečiais Per mažas esi pakalnutei Per karštas žibuoklei Bet kai eini per žemę Aš…
Kai kambario draugė paklausė, ar šiandien ketinu rašyti dienoraščio įrašą, buvau besuabejojanti, nes be to, kad kėliausi septintą ryto tam, kad keturias valandas be pertraukėlių klausyčiausi ketvirtakursių darbų gynimų, nieko įspūdingo ir neįvyko. Darbai kaip darbai, aišku, pasitaikė ir tokių, kurių klausytis buvo šiek tiek liūdna, bet tai jau kita istorija. Vis dėlto po visų vykusių ir nevykusių pristatymų manęs laukė dar viena kelionė pas…
Po balta Patepančiojo ranka tąsyk susitikom sakei esi pratęs mylėt garsiau už vargonus Už nepermaldaujamą gaudesį stipriau plaki greičiau nei didžiausia širdis bet niekada per greitai Prie baltų Liečiančiojo akių prisipažinai mylintis brangiau nei auksinė palubės liustra Gryniau už čia esantį kietmedžio grindinį bet vis dar vaikiškai kaip per Patepimą Bijojau pakelti akis Į didžiąją Meilę ir nors paskutinis eilėraštis…
Gana įpareigojančiai skamba dažnėjančios frazės apie tai, kad geriausia mano kūrybos dalis, be abejonės, yra dienoraščiai. Ne, ne dėl to, kad tai man kainuotų daugiau pastangų nei kiti tekstai ir toli gražu ne todėl, kad pokalbis su dienoraščiu užimtų labai daug laiko. Tiesiog netyčia tampi atsakingu už tai, kad tavo dienos būtų įdomios ir vertos rašančiojo plunksnos. Iš tikrųjų, juk negaliu dabar jau šimtams (!)…
Šlovė žmogui! Paskutinį kartą su Tavim kalbėjau dieną prieš prisikėlimą ar rytą po gimimo nepamenu Per tą laiką tris kartus rankų neploviau broliui liepiau eik šėko pjauti ir nespėjau į autobusą Būsiu sakiau kai nepasirodžiau miegojau apsimesdama kad girdžiu sapnų gaudykle labiau nei Tavim tikėjau Daugiau neprisimenu gaila bet nesigailiu prašau pokalbio prie arbatos Tai tuk tuk tuk į medį…
Man dar tik devyniolika ir natūralu, kad gyvenime aš nesu mačiusi daugybės dalykų, pavyzdžiui, Karališkųjų pingvinų. Dar niekada neteko matyti laimingo loterijos bilieto su milijonu, paslėptu už skaičių kombinacijų. Arba Vencavų ežero Lochnesės, kuri, esu tikra, gyvuoja, tik kad ir kiek bežvejočiau, man nepasirodo net jos uodegos žvynelis (kita vertus, gal tai ir menkas nuostolis). Nesu mačiusi savęs iš šono, nors štai mano tėčiui kadaise…
Jis paėmęs stiklinę pieno Glaudė ją prie lūpų Ir žiūrėdamas į sielą tarė imk ir įsipilk jo dar liko aname kartoniniame pake Šitaip išgėręs jis braukė ranka per burną ir šnabždėdamas kad jau nori miego vadino vėl užeiti Verta ir teisinga Tavęs klausytis ir besiklausant Sekti pieno lašą ant lūpų Kai kambarys pilnas tavo širdies Šneku su tavim tik Ką tylėdama mama…