Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Tai buvo sausis Erškėčių gatvėj kada mudu slidėm išpaišėm istorijas ant nuosavo Sinajaus Jis uždusęs lietė Stiklu apšerkšnijusius mano plaukus ir sakė šitaip švęsk kiekvieną dieną liūdesį palikdama rytojui Surinkęs sausio žvaigždes delnan jis klausė ar nešalta pridurdamas kai meluosi meluok poetiškai ir trapiai Ir kai kankins kvaišos naktys Tark mano vardą be reikalo kad jis raminamai bėginėtų per tavo lūpas …
Dienai dar net neprasidėjus, kambario draugė besikraudama kelioninį krepšį entuziastingai pabaksnojo man į šoną sakydama, kad vakare tikėsis naujo dienoraščio įrašo, nes puikiai žino, kad manęs šiandien laukia gana aktyvi diena. Tokia ji ir buvo, nusiplūkiau kaip šuva ir grįžus namo norėjosi tik griūti į lovą ir, kaip viena grupės draugė pasakytų, užmigti žiemos miegu. Vis dėlto diena padovanojo tiek gero ir gražaus, kad nepasipasakoti…
Baladę apie ilgą klajonę rugpjūčio naktį kada žvaigždės skęsta nes per sunkios per giliam dangui jis sekė mano miego pribijančiai širdžiai Kalbėdamas maišė manų košę ir tikėjo kad herojus neva košė išgelbėjusi neva mana kurią ragaut liepė Tikėjimas tariau vedė manai tik placebas o jis makalavo šaukštu ak mieloji istorijos esmė košė Keturiasdešimto gimimo bet labiau nemirimo proga išsivirk manų ir ragaudama…
Lietūs į Erškėtgatvę jau buvo atplukdę birželį ir per pirmą jaunatį spėjo prilyti mano kairįjį širdies skilvelį Jis vienintelis buvo pasiryžęs didvyriškam gelbėjimui todėl plėšė languoto popieriaus lakštus ir lankstė lankstė lankstė laivelį ne sau man lankstė Sakė ištrūksi taip ir plukdė popierių mūsų virtuvės kriauklėj akies krašteliu tikrindamas ar stebiu Stebėjau laivas perplaukė muiluotą okeaną ir aš sakiau reikia čia mūsų…
Šiandien nuo pačio ryto spėjau susirūpinti, kad kažkoks ramiai vingiuojantis tas mano gyvenimas ir nėra ką įdomaus papasakoti net savo dienoraščiui. Tai štai, kol aš taip dievagojausi, linksmų plaučių būtybė ten, viršuje, juokėsi ir dėliojo man neprognozuojamos dienos planą. Pirmiausia, aišku, turėjau progos įsitikinti, kad vaistų nuo žioplumo tikrai nėra ir greičiausiai dar ilgai nebus (jeigu surasit kokią internetinę parduotuvę, kur galima jų įsigyti, tai…
Visas mūsų Edenas buvo Trys Baltai nuo sąžinės kirminų apsaugotos obelys Po pirmąja dar pavasarį Jis pakabino sūpynes ir patupdęs mane siūbavo kol ant galvų pasipylė ne žiedai – angelo sparnų plunksnos Antrą mudu auginom Dėl vaisių nes man patiko jo spaudžiamas obuolių liūdesio vynas o jam patiko kad aš nė gerti nemoku Trečiojoj jis laikė inkilą paklydusiems kolibriams grįžti Ir šypsodamas…
Ir pirmą dieną Erškėčių gatvėj Jis pastebėjo čia esant per daug tamsos Tad įžiebė palubės lemputę sušukdamas tebūnie šviesa *** Antrą dieną Kurią vadinau antradieniu Ėmė lyti pro kiaurą stogą Ir jis pusnuogis lakstė primindamas kad tai yra gera *** Taip keitės vakaras ir rytas Kol jis į ranką paėmė vasaros jonvabalį ir matė kad tai yra stebuklinga *** Šeštą dieną Kurią vadinau šeštadieniu Jis…
Tokia diena, kai nuo ryto iki vakaro girdėti tik žodis iš š raidės. Šalta. Aš suprantu, neturiu lauko termometro, bet kad lauke žiema tikrai susiorientuočiau ir be primygtinai į akis brukamų socialinių tinklų įrašų, draugų nuotraukų ir įkyrių straipsnių apie stingdantį šaltį. Nagi, aš gimiau žiemą, žinau, ką reiškia sausis. Septinta metų diena – diena, kurią galima paleisti vėjais. Juk net ponas Dievas šešias dienas…
Viename žurnale perskaičiau straipsnį apie ženklus, rodančius, kad šalia tavęs nuolat sukiojasi angelas sargas. Juokinga, pamaniau, tarsi angelai neturėtų ką veikti – tik skraidžioti iš paskos, kai einu pirkti šokoladuko. Vis dėlto, kad ir kokia kritiška šiuo klausimu būčiau, perskaičiau tuos punktus. Vienas jų buvo toks : jeigu aplink save vis pastebite plunksnas, tai reiškia, kad jus lydi angelas sargas. Po galais, plunksnas! Norite pasakyti,…
Aš ne vienas, visai aš ne vienas, mieloji, Tik labai, gal per daug panašus į rytojų. Leidžiu sau tavo venom tekėti, Gal per niekšiškai kartais, mieloji. Panašus aš į rasą ant tavo batukų, Juodų ir lakinių, Nepailstamai gerti man noris, Tik per godžiai, kad neapsipilčiau. Ne, ne vienas šįryt aš, mieloji, Man tik skauda nuo bičių dūzgimo, Jo pernakt su kaupu atsigėriau, Taip nemokšiškai tavo…