Mama galvoja, kad mano gyvenimas – filmas. Jei galėtų, ištisas dienas sėdėtų su spragėsių indu priešais mega giga dydžio ekraną ir emocingai išgyventų kiekvieną akimirką su kino juostos herojais. Trumpiau tariant, su manimi. Ji žino, kiek daug jaudinančių dalykų man nutinka per savaitę – lygiai tiek, anot jos, nutinka jiedviem su tėte per ištisus metus. Ji neleidžia planuoti sausio mėnesio, nes sako, kad iki sausio mano gyvenime gali įvykti visiškai bet kas. Ji ragina tėtį savo reikalus planuoti kovo mėnesiui. Ar mano mama perspaudžia? Ji tiesiog teisi, o teisybė retai kada būna adekvati; ankstesni mano patyrimai sufleruoja, kad: a) prie tiesos mes priartėjame tik išimtinais atvejais; b) priartėję nusisukam sprandus, nes reikia atsigręžti į kraštutinumą.

Dėl visų paminėtų ir numanomų priežasčių mama man primena apie laiką. Kepdama troškinius (ar troškiniai išvis kepami?) ir džiaudama skalbinius, eidama gatve ir šokdama priešais televizorių ji liudija, kad laikas mums eina kažin kaip kitaip. Tik, žinoma, nė vienam ne atgal. Mano laikas yra pažadėtas: jis visas keliauja į ten, kur aš dar tik būsiu, jis skaičiuojamas dalykais, kuriuos nuveiksiu. Mama jį dėlioja išpildytom svajonėm ir atliktais darbais, todėl kai mudvi šokam, tame vieninteliame mirksnyje visas laikas būna „čia ir dabar“.  Įmanomų laikų samplaika, praeičių ir ateičių tango, trumpi elektros jungimai ir visi kiti ypatingi pasakymai.

Pamenu, kai šią liepą ilsėjomės Nidoje, basikom pėdinom pamariu, batus nešėmės rankose ir niūniavome tokias gražias dainas, na jau tokias gražias! Nepamenu nė vienos, pagauti kurią iš jų galiu tik tada, kai toną nuduoda mama. Paskui aš nuslinkau tolyn, spoksojau į horizonte rytojaus lūkuriuojančius laivus ir man ant liežuvio vis sukosi ta sena estrados daina apie antilopę. Kaip išsaugot šio vakaro tolį ir tylą… Ir vėl iš pradžių, nu kaip išsaugot, sukasi plokštelė, kaip išsaugot…Prikibo daina kaip koks čiaudulys ir niekur nė krust. Matyt, taip reikėjo išsaugot, gal sau užduoti tą pavėlavusį klausimą, kaip saugoti, bet ne kaupti; kaip nešiotis, bet ne tampytis; kaip globoti, bet ne turėti?

Sėdim ant suolelio, dainuojam apie juodų suknių su raudonais guzikais. Nuo mažens mokėjau eilutę apie tai, kad juoda suknia reiškia smertį, o guzikai – meilę. Taip ir mokaisi išsaugoti: per meilę ir mirtį, kad ir kaip banaliai skambėtų. Šekspyrui padebesiuose, matyt, nuo šito jau suka ūsus. Anksčiau neleisdavau sau rašyti šių žodžių. Gyvenimas, meilė, mirtis, likimas, ateitis, žmogus, siela – visa buvo uždrausta, nes kažkada vienas rašantis žmogus pasakė, kad tekstuose negalima būti tokiais banaliais ir netikrais, kad reikia ištraukti kokią nors iš klumpių verčiančią metaforą, pasukti pasaulį į kitą pusę… tik tiek, kad pasaulis irgi buvo neleistinų žodžių sąraše. Dabar man regisi, kad tai yra absoliučiausia netiesa, kokia tik begali būti. O ką daryti, kai gyveni iki skausmo banalų gyvenimą, kuriame visi – mylintys ir mirtingi žmonės, pavaldūs likimui? Tada lieka rašyti odes gyvenimui šimtą sykių kartojant jo vardą, kad garantuotai išgirstų.

Skambino mama, sakė nu matai, kiek tau visko nutinka! Visko. Tai tikrai tinkamas žodis, tik gaila – apibendrinantis, todėl kaip ir vengtinas. Bet žinot ką? Mamai tai nepaaiškinsi.