Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Gruodis visada buvo tas mėnuo, kuris man kėlė daugiausia stebėjimosi. Dar ir dabar. Šiandien (pala, jau vakar – ir vėl naktinėju iki paryčių) stovėdama kilometrinėse eilėse tam, kad nusipirkčiau jogurto, pagalvojau, koks keistas pasaulis: nubunda vieną rytą ir nusprendžia, kad tuoj Kalėdos. Tada pamažu ima kraustytis iš proto, bet taip gana žavingai, kad atsitraukus iš šono atrodo visai neįtikėtinai. Kaip paradoksalu, kad visus metus laukiam…
Dalyvis nr.1 Taip aš pirmą kartą Dar nuo Betliejaus laikų Išgirdau šventinę muziką Tuomet ji kvepėjo Muilu ant kurio pakuotės Piešia perdėm baltas pakalnutes Turėjo savo vietą Ir niekada nesibrovė Kur nereikia Jautėsi kaip pirmas sniegas Dar nespėjęs sušilti Tebekrentantis į delnus Bet tirpstantis jų nepasiekęs Taip aš prisimenu tą kartą Iki kurio nežinojau Dar tik taikiausi suprasti Kad many visada buvai Ta Kalėdinė muzika…