Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
2023 m. vasaris Šį vasarį nėra kur dėti akių nuo jos nuogumo, nuo klykiančio silueto, nuo nesutramdomos jėgos. Iš lūpų į knygą, iš plakato į įrašą, iš širdies į diskusiją eina laisvė – kaip sąvoka ir siekiamybė, daugumai tik svajonė. Prabangi dovana iš elektroninės parduotuvės, kurios elektroninis kurjeris užstrigo elektroniniame žemėlapyje ir niekaip nepristato siuntos – tos laisvės, kurią norisi matuotis čia ir dabar, ne…
2022 m. balandis Sako, jei nori pasislėpti, eik į minią. Netiesa. Minia yra vanduo, atsainiai ir nepastebimai tekėdamas pro šalį nuplaunantis dienos dulkes ir mandagius, taip reikalingą tylą maskuojančius žodžius. Kai vanduo nuteka, lieka vienas vienintelis žvilgsnis – tas, į save nukreiptas. Į praėjusio laiko neužlopytą skylę, į neištesėtą pažadą, į pernelyg atkakliai vaikytą svajonę… pilnas, sodrus ir aštrus žvilgsnis į save. Kuo minia tirštesnė,…
Rugsėjui įpusėjus nusipirkau patogią darbo kėdę ir visiems aplink gyriausi su patarimu lūpose: ruoškitės ir jūs antram karantinui, dar vienam mokslo ir kompiuterinių susitikimų pusmečiui ant kėdės priešais ekraną. Taigi, neklydau: kaip krevetė raitausi ant 25 kilogramus sveriančio agregato nedidukiame, vis dar studentiškame kambarėlyje. Kodėl žinau savo kėdės svorį? Geras klausimas. Tiesiog negalėjau nepatikrinti po to, kai geriausia draugė ją užnešė į penktą namo aukštą….
Kai galvoju apie žmogų, kuris rašo šitą tekstą, matau mizansceną, kaip jis, dėliodamas paskutinius sakinius savo bakalauro darbe, gegužės mėnesį klausosi ABBOS dainos „Happy New Year“ (liet. „Laimingųjų Naujųjų“) ir, sudėjęs visą širdį į neadekvačiai aukštą natą, pritaria atlikėjams sušukdamas, kad tik, duokdie, mes turėtume pasaulio, kuriame kiekvienas kaimynas – draugas, viziją. Tas žmogus dėlioja žodžius kompiuterio ekrane ir jaučia, kad tokių dienų nebus daug….
Kažkada rašiau, kad turiu dainų, kurių klausausi absoliučiai slaptai, sąrašėlį. Sunku nusakyti energiją, kuri aštriais impulsais keliauja po visą kūną, kai savo paauglystės kambaryje groju vieninteliu man pavaldžiu pianinu – kompiuterio klaviatūra, fone visu garsu skambant toms dainoms, kuriomis nemėgstu dalintis su kitais. Ne iš piktumo, tik iš naivaus troškimo turėti kažką labai savo, labai nediško, labai man. Kaip tą subtilų momentą, kai tamsų gruodžio…
Mama galvoja, kad mano gyvenimas – filmas. Jei galėtų, ištisas dienas sėdėtų su spragėsių indu priešais mega giga dydžio ekraną ir emocingai išgyventų kiekvieną akimirką su kino juostos herojais. Trumpiau tariant, su manimi. Ji žino, kiek daug jaudinančių dalykų man nutinka per savaitę – lygiai tiek, anot jos, nutinka jiedviem su tėte per ištisus metus. Ji neleidžia planuoti sausio mėnesio, nes sako, kad iki sausio…
Mano senas drauge, koks gyvenimas! Ilgiuosi Tavo stebėjimosi jo tėkme, kaita ir dar pragariškais karščiais paskutinę vasaros savaitę. Ar tu vis dar burbi dėl… tiek to, gali neatsakyti. Seniai nesimatėm? Nežinau, laikas – realiatyvus dalykas, dėl jo galime sutarti. Tik aišku, kad nesimatėm tiek, kiek užtrunka išmokti naujų dainų, atrasti nematytų gatvių ir beatodairiškai įsimylėti. O, mano mielas drauge, ar Tu pamilai? Ar pakibus pilnačiai…
Priešais mane – du delnai paskutinio vandens, kuriame prausiasi mažytis paukštukas. Ir džiaugiasi, kol saulė kutena pakaušį. Kažkas sako, kad irgi paskutinė. Gurkšnis vandens išslysta iš saujos ir išteka išsyk su laiku, greičiau už ciferblato rodyklių tiksėjimą, bet lėčiau už pirmą gelsvą lapą, nusileidusį ant nosies. Paukštukas kyla. Paukštuko vanduo dabar – žemės vanduo. Toji žemė suvilgytais laukais ruošiasi kasmetinei mirčiai tik tam, kad pasiuntinys…
Pareinu per vėlai. Visada taip, todėl gal jau nepadoru sakyti „per vėlai“, nes dabar jau „kaip visada“. Patiltėm pareinu, išlipu stotelėj, kurioj, jei kas ir lipa, tai visi eina į priešingą pusę. Ten, kur mirksi ne griuvėsių Akropolio šviesos. Kur aukštutinis miestas, kurio rampų šviesoj puikiai pasislepia tavo ir mano, jų visų ego. Mūsų aukštutinis miestas kažkodėl kalno papėdėj. Taigi – pareinu. Žemyn nuo tilto…
Lietuvių mitologijoje, vedų raštuose ir Biblijoje apie ženklų ir žentų sąsajas užsimenama ne per daugiausiai. Deja, nesu prisiekusi vedų tyrinėtoja, todėl negaliu apibrėžti to „ne per daugiausiai“, tačiau vis dėlto, remdamasi kukliu savo supratimu apie pasaulį, drįstu teigti, kad ženklai ir žentai kaip tandemas įvardijami retokai, o gal ir niekada. Sunku įsivaizduoti jų, kaip vienas kito papildinių, egzistavimą, pavyzdžiui, Tumbulumbu gentyje. Tris vienas paskui kitą…