Priešais mane – du delnai paskutinio vandens, kuriame prausiasi mažytis paukštukas. Ir džiaugiasi, kol saulė kutena pakaušį. Kažkas sako, kad irgi paskutinė. Gurkšnis vandens išslysta iš saujos ir išteka išsyk su laiku, greičiau už ciferblato rodyklių tiksėjimą, bet lėčiau už pirmą gelsvą lapą, nusileidusį ant nosies. Paukštukas kyla. Paukštuko vanduo dabar – žemės vanduo.
Toji žemė suvilgytais laukais ruošiasi kasmetinei mirčiai tik tam, kad pasiuntinys rugsėjis mums atneštų švarų lapą. Ruduo dovanoja naują pradžią lygioj vietoj, taške, kuriame viskas jau gali būti sugadinta. Jis brėžia starto žymą ten, kur prieš akimirką buvo eutanazijos postas. Ir tu vėl gyveni, šlakstomas vandeniu. Burbenimas dėl išdavusios vasaros trankosi į autobuso stiklą, o už jo – dar vienas pasaulinio lygio aukojimas. Miškais ne ruduo pareina – vėjo judinamom šakom aštriai braunasi lietaus čaižomas įkvėpimas. Horizonte garuoja tiek rūko, kiek niekada nesurūkytum, todėl pilnais plaučiais drąsiai trauki į save – kaip malonią vėsą per rugpjūtį išdžiūvusiems syvams. Vasara buvo baugi kaip kasmet. Vasara, kai pabundi nuo košmaro naktį ir, atrodytų, eitum pasipasakoti saviems, tik… per miegus pasiklysti savo suvokimuose ir atsipaipaliojęs surenki, kad ne šitie namai. Prabudai manydamas, kad esi kituose. Tik ar iš viso tokius turi? Kai esi jaunas, namai – visur ir niekur, dėl to našta lengva. Bet vis dėlto našta. Vasara iš mūsų lipdo naujas istorijas, perrašo scenarijus ir aš nesiliausiu sakyti, kad ties rugsėjo slenksčiu susitinkam jau kitokie: kiekvienas pabudęs po savo košmaro, nes laisvė ir jos trijų mėnesių ilgio rėmai savaip išdarko paveikslus tų, kuriuos manom pažįstantys. Paveikslą to, kurį matai veidrodyje. Todėl vakarais geriant arbatą teks susipažinti. Laikas tiksi, jo nedaug. Iki Kalėdų reiks suspėti vėl pajusti vieniems kitus, vėl įsitverti pusiausvyrą padedančių palaikyti rankų. Pirmas sniegas jau sukamas debesų girnose, jau ruošiamas baltas užsakymas. Žemė paskubės numirti iki jo pristatymo, mums beliks pamilti vėl. Pamilti vėl – štai apie ką yra ruduo.
Trys pranašai kuria ugnį ir, delnais glostydami žvaigždes, rikiuoja naujus maršrutus. Jų skraistėse merkia lietus, jis iškaitusiai žemei atnašaujamas. Trys pranašai pėdom liečia rasą ir godoja apie vietas, kuriose tu tinki. Dar yra vietos, kurios tinka tau. Jie žino, kad tau nėra kitų vietų, išskyrus tas, kurios yra apie tave ar su tavim. Pranašai juokiasi ir braižo žemėlapius susenusiame danguje. Vėl girdi dainą, ją nuo kalnų atsineša vėsa, iš pievų pargina jaučiaganiai, po skliautais surenka krykščiantys garniai. Skamba kaip ir praeitą kartą, tie patys vienišo džiaugsmo grojaraščiai, kada tik sau kvėpuoji į taktą, tik sau girdiesi ir lėto vakaro fone skęsti melodijoj. Pranašai godoja… ant pečių vietos nepasidalina nuovargis ir ramybė, vienas kito remiasi. Iš toli girdėti malda „pamilti vėl…“, todėl pranašai šypso į prieblandą. Skambėdami dar žemėtom rankom braukia per medžių šakas, jas nurengdami ir šnabždėdami tebūnie…
Pirmasis iš pranašų pakyla nuo drėgnos žolės ir lengvu kvėptelėjimu nupučia žemėtas dulkes nuo savo delnų. Jas pagauna ugnies atspindžiai, nudažo gelsvai ir paleidžia mirgėti pavėjui. Pranašas girdi, kad jam metas eiti. Tuo tarpu antrasis iš jų akimirkai užsimerkia ir ant jo pilkų blakstienų galų ima tvenktis maži vandens telkiniai, jis leidžia jiems kapsėti, sunktis gilyn, žemyn ir gaudo skreitan kiekvieną nutiškusį lašą. Renka, nes žino, kad prireiks. Kiekvienais metais prireikia ištisų glėbių. Trečiasis pranašas žvilgsniu skrodžia šąlančias medžių viršūnes. Aplink jį sukasi kiti pasauliai, jam ant peties galvą padeda ramybės nerandanti vėlė. Jis kvėpuoja į jos plaukus ir dalina laužo ugnį, atskelia mažom žiežirbėlėm ir laukia. Laukia. Jis moka kantrybės, laukimo ir ugnies dalinimo meno.
Pranašai žino: kas baigėsi, tas prasidės iš naujo; kas neįvyko – nugyveno kitą gyvenimą; kuris įkvėpė, tas buvo iškvėptas; kuriam meldėsi, tas maldą sukūrė.
Pirmasis pranašas eina: Rugsėjis pakyla nuo laužo.
Neda Letukytė