Vakar vykusioje respublikinėje konferencijoje „Vaižgantas juk nepasenęs!” skaičiau savo esė „Briaunos”. Kūrinyje rėmiausi „vaižgantiškais” fragmentais. Kadangi vieša teksto premjera jau įvyko, jį atiduodu ir jūsų teismui 🙂
Aš niekada nepagalvojau, kad deimantai puošia žmones. Nesusimąstydavau nei apie jų dydį, anei formą, kur jie gali būti panaudoti, kaip žėrintys akmenukai padabina mažutes elegantiškų damučių ausytes, kaip išryškina laibus ponių kaklus, o apie tai, kad pastarieji būna šlifuoti arba ne, išgirsdavau tik stebėdama romantinius filmus, kuriuose neeiliniai vyrukai brangiose juvelyrinėse vis perka ir perka sužadėtuvių žiedus. Su deimantais, žinoma. Man ir galvoti apie tai nereikėjo, nes taip gyvenimas sudėliojo, jog jau septintus metus einu į mokyklą, turinčią tokią lentą, kurios viršuje lempučių apšviesta į kiekvieną praeinantį iš aukšto žvelgia citata : „Ieškokime gyvenime deimančiukų.“ Nuo penktos klasės buvau įsitikinusi, kad tai ne apie anuos deimantus iš juvelyrinės.
Žinot, šiaip jau aš kuriu. Kartais rašau meninius tekstus ir kuo dažniau tai darau, tuo giliau įsitikinu, kad pats žmogus, jau vien dėl to, kad gimė, yra deimantas. Poetiškai sakant, visiškai nešlifuotas. Paprastai jį sudaryti turėtų daugybė briaunų briaunelių, betgi nutinka, kad net ir iki amžiaus galo ne kiekvienas savąjį širdies brangakmenį sulipdo ir ne visus iškilumus nugludina. Nors, esu tikra, kiekvienas stengiasi. Kad ir dėl pirmosios briaunos. Apie ją Vaižgantas rašo: „Kai noriu – rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju. “ Rodos, imsi ir įkvėpsi giliau. O kas kam tarnauja, susimąstai. Ar tu gyvenimui, ar gyvenimas tau? O kaipgi kalbos veikti tik iš noro ir meilės, meilės ir troškimo, dargi aistros?! Kiek dar bėgsiu neatsisukdama, neapžvelgdama sniegu papudruotų gatvių ir nušalusių stogų? Kada tu gurkštelsi arbatos taip lėtai, tarsi vienu siurbtelėjimu ketintumei išgerti visą puodelį? Ne, pareiga yra pareiga, betgi visa kita… Tau tiek nereikia. Ir man viso to nereikia. Tik laisvės, mano laisvosios laisvės, kad pirmąją sielos deimanto briauną brėžčiau lengva, niekieno nespaudžiama ranka.
O man velnioniškai patinka laisvi žmonės. Ne sumuštiniai gi, nesakysi, kad „patinka“ kaip kokie rauginti agurkėliai. Bet visgi – patinka. Iš tos laisvės drąsiausiems kyla noras kilstelėti galvą ir apžiūrėti, kas kituos lizduos dedas. Kitaip sakant, ima rūpėti, kas ant svieto dedasi, nes savo brangiąją laisvę čia kur stovi, ten ir švaistai. Ir nė vienas, patikėkit manim, anei vienas nenori būti apsuptas bailių, skundikų, piktžodžiautojų ir baisingų pavyduolių, kaišančiųjų pagalius į ratus. Betgi, mano visiškai subjektyvia nuomone, didžiausia bendruomenės piktžolė yra abejingumas. Rašo: „…kai du vaidijasi, nors užsimuštinai mušasi, trečias bėga šalin, kad jam iš abiejų nekliūtų arba, vienam negyvam likus, kad liudytoju nereiktų būti.“ Jeigu tu kada nors būsi toks apatiškas, toks bejėgis prieš pats save, aš niekada, daugiau niekada su tavimi nekalbėsiu, nes, kas žino, kiek tavo veidas, neišspaudžiantis nė menkiausios išraiškos, matė pikto, skaudaus, neteisingo ir tylėjo ar, pasiuntęs nervinius impulsus kojoms, leidosi bėgti. Nekalbėsiu su tavimi, o savo brangakmenyje įrėšiu neabejingumo briauną.
Dabar stabtelėjau. O kiek tų briaunų paprastai būna? Turbūt nuo žmogaus priklauso. Ištiesta ranka vargstančiam – tai viena, šypsena liūdinčiam – antra, atleidimas supykusiam – trečia, o kai padėkoji už užgimusią dieną, – tai jau ketvirta… Visų niekada nesuskaičiuosi. Ir gerai. Kiekvieno asmeninis reikalas, kaip jis savo širdies deimantą gražins, kuo dabins, iš kokių briaunų klijuos. Ir nors Vaižgantas sakė, kad jei nori surasti gyvenimo kelią, ieškok jo taurių knygų puslapiuose, aš verčiau siūlyčiau sklaidyti širdies puslapius ir leisti jai mušti pagrindinį būgną asmeninėje brangiųjų akmenų dirbtuvėje. Pasitikėti ja protinga, jau iš prigimties pastaroji jaučia, kaip geriausia apdoroti nešlifuotus deimančiukus.
P.S. Tikėjausi parašyti tekstą, nepaminėdama Juozo Tumo – Vaižganto vardo. Deja, nepavyko. Be to, visos panaudotos citatos – kaip tik jo.
Neda Letukytė