2022 m. balandis
Sako, jei nori pasislėpti, eik į minią. Netiesa. Minia yra vanduo, atsainiai ir nepastebimai tekėdamas pro šalį nuplaunantis dienos dulkes ir mandagius, taip reikalingą tylą maskuojančius žodžius. Kai vanduo nuteka, lieka vienas vienintelis žvilgsnis – tas, į save nukreiptas. Į praėjusio laiko neužlopytą skylę, į neištesėtą pažadą, į pernelyg atkakliai vaikytą svajonę… pilnas, sodrus ir aštrus žvilgsnis į save. Kuo minia tirštesnė, tuo gilesnis. Dabar šie vandenys ne kiekvienam, bet ateis momentas, kai iš mūsų paprašys sertifikato už nardymą.
Dabar jau žinau, kad tokį turėčiau. Šiandien geras penkias minutes stovėjau žiūrėdama į baisiausiai išdidų Bairono paminklą. „Bet aš gyvenau ir gyvenau ne veltui…“, – sako Baironas akmenyje. Skaitau šypsodama: gal ir aš ne veltui, jei buvo kažkas, atvedęs mane į šį momentą, kada taip gera, kad net gėda. Po šešerių metų grįžau į savo amžinąją Romą – anąsyk į Trevi fontaną įmestas pinigėlis atliko savo darbą. Kai vandenys jį nuplovė, galėjau sugrįžti. Tiesa, tada nebūčiau galėjusi pamanyti, kad grįšiu šitaip: spontaniškai suspaudysiu bilietų platformos mygtukus, viena ausimi sekdama paskaitą, susikrausiu kuprinę ir sėsiu į traukinį iš Neapolio, tvirtai žinodama, kad Velykos vienam gali ištikti tik Romoje. Šitaip pasirinkau, tikėdamasi, kad pramokau būti drąsi, bet dar tebesimokau ta drąsa naudotis. Šypsau priešais pasipūtėlišką povyzą demonstruojantį Baironą. Et, brangusis, žinau – ir aš taip jaučiuosi.
Per savo Didįjį Tridienį čia patiriu tris akimirkas, kurių aprašyti negaliu, bet begėdiškai bandau: žinau, kad neišeis, bet tegu lieka elektroninio rašalo dėmė apie tai, kad tos akimirkos bent jau buvo. Įrašau jas, kad kiekvienam atviraširdžiam pakeleiviui galėčiau jų palinkėti ir niekad nepamirščiau – nepaisant to, kad šiomis dienomis daug galvoju apie tai, kad „niekada“ ir „amžinai“ yra labai ilgas laikas. Pirmoji akimirka – eini ir verki iš grožio. Be patoso ir ilgo pasiruošimo, kad viena kita ašara pati pabėgtų, dar nespėjus jos prigriebti prie starto linijos. Vakar taip ėjau: tarp saulės ir akmeninio grindinio, tarp tūkstantmečio akmens ir rytinės kavos, pro Cezario forumo didybę ir trapią mintį „argi čia man?“. Nesiliauju svarstanti: tokiomis nenusakomo-grožio-ašarų akimirkomis man dingteli, ar gali būti, kad tai aš, kad aš čia, kad tai man… jaučiuosi pasiskolinusi kažkieno dieną. Bet kai tik mintis bando įtaikyti į ilgus bėgius, prisimenu savo atvirumo valandėlę su Dievu. Na, su kuo gi daugiau galėtum būti aklai nuošridus? Neseniai tariausi, derėjausi ir klausiau: pasakyk, ar labai blogai norėti nei daug, nei mažai – visko? Jis pasišypsojo ir dabar žiūri į mane, pravirkusią iš grožio. Viskas, sakai? Imk ir dairykis, nes dar nė nežinai, kiek to visko yra.
Antrasis momentas – šiurpas iš malonumo. Ką jau myliu Italijoje, tai jos kūniškumą. Nepaprastas ir nuostabus atradimas. Ši šalis visada primena, kad tu turi kūną: kai lipi tūkstančio pakopų laipteliais virpindamas kojas; kai gatvėje su žmonėmis prasilenki taip arti, kad jų išpučiamo tabako dūmai nuglosto tavo gerklas; kai šalia sėdinti bendramokslė juokiasi ir deda ranką ant tavo kelėno; kai kylant į kalnus užgula ausis, o nuo aukščio apsisuka galva… Įkaitus, dulkėta, purvina, kvepianti šalis liečiasi prie manęs, ji reikalauja manęs visos. Leidžiuosi į žaidimą, todėl pirmą kartą Velykas sutiksiu įdegusi, nuraudusiais skruostais ir kaip niekada tvirtomis blauzdomis. Šįvakar į kambarį grįžtu po daugiau nei dvidešimties kilometrų trepsėjimo senojo miesto gatvėmis ir meno muziejų koridoriais. Jaučiu esanti pritvinkusi Bairono žodžių ir Mikelandželo mostų, įsigėrusi varpų gaudesio ir iš bažnyčių palubių tvinksinčio aukso. Grįžtu tokia šilta, tokia nuglostyta – tarsi artėčiau prie tos Mikelandželo rankos. O tada… pro plačiai pravertą langą įsirango tingus besileidžiančios saulės spindulys, aš ištiesiu didvyriškąsias savo kojas, vos vos girdisi mylima daina ir man atlošus galvą kaklo slanksteliu mažais žingsneliais nubėga šiurpulys. Nukrečia, kaip gera. Turėti kūną Romoje nuostabu.
Apie trečiąją savo akimirką galvoju per ilgai, todėl pradėti rašyti sunku. Man brangus žmogus sakydavo, kad meistrystė ar talentas reikalauja ir žinojimo, kada pradėtą darbą pabaigti. Gaila, kad už jį tiek daug darbų pabaigė pats likimas. Šito jausmo akivaizdoj galvoju, kad ateina laikas, kai gyvenimas kiekvieno iš mūsų paklausia esminių atsakymų, kurių taip baisu: paprašo pasirinkti pašaukimą – sako, parodyk man, kur eini. Jei mosteli kokią kryptį, jis padeda nueiti. Jis pareikalauja pasirinkti, kuriuos darbus norėsime pabaigti patys ir užleidžia sceną, kad pažiūrėtume į akis kiekvienam, kurį šiandien norisi aplenkti. Amžinasis miestas tinka amžinosioms mintims, tiesa? Kai klaidžioju Medičių soduose save pasikvietusi į pasimatymą, žydinčio medžio pavėsis man išduoda, kad trečioji akimirka buvo toji, kai čia straksėdama pasakiau, kad esu laiminga. Žinojime, kad didieji klausimai dar tik ruošiasi būti užduoti; kasdienybės sunkume; savo minčių tyloje; nuovargio viražuose ir netekčių uždaromų durų garse – kiekvienoje iš tų akimirkų buvo smiltis, supylusi mano saugųjį, didįjį, nepajudinamai tvirtą širdies kalną, kurio remiuosi ir nuo kurio žvelgiu į šią mažą, saulėtą dieną Romoje. Nuo kalno viršukalnės ataidi trečiasis momentas – laimė santaikoj su savimi. Vos ištarus ima gausti minios ir griūti užtvankos, skeldėti grindys ir dūžti uolos: kaipgi drįsti? Negalima susigalvoti jaustis laimingu, gėdinga ir egoistiška, šventvagiška ir amoralu: juk pasaulis dar neišgelbėtas, juk dar tiek kartų bus susimauta, o kiek darbų nepadaryta, nepamirškime ir visų pažįstamų godų, į kurias neatsiliepta… Vieną dieną, šitą nuo rojaus debesies nukritusią dieną, man vienodai. Aš stoviu ant to širdies kalno viršukalnės, kai ištisų minių vandenys plauna jo papėdę – skalauja ir nepasiekia šventos laimės šventės, klaidžiojant mylimo miesto gatvėmis, bet jau radus nakvynės vietą savo sielai.