Apie svarbius dalykus dažniausiai skaitoma iš užrašinės, nes ten jiems ir vieta. Pakalbėti galima apie vestuves ir laidotuves (pastarosios vyksta dažniau), bet svarbūs reikalai… jiems lemta voliotis stalčiuose ar dar neišgimdytiems suptis minčių placentoje. Keletą jų savy nešiojausi solidžią savaitę, bet kaip nevyko tas gimdymas „į stalčių“, taip nevyko. Nutariau pasikliauti liaudyje sklandančia išmintimi, kad kai nebesusitvarkai jovalo galvoje, tai reikia susitvarkyt bent jau jovalą namuose; tada, pagal legendą, palengvėja. Ir šviesiau pasidaro – taip žmonės kalba. Tai ką jūs manot? Kai, apsikarsčiusi nešuliais, galiausiai parsivilkau namo, ėmiau kuoptis, pasilaksčiau nusitvėrusi dulkių siurblį ir dabar, maloniam nuovargiui atsigulus ant pečių, jau žinau, kaip reikia pasakyti tai, ką noriu pasakyti.
Daug galvoju, kodėl žmonės klaidžioja, kodėl pasiduoda skausmui, nerimui ir liūdesiui, kodėl neranda savo vietos, skundžiasi ir pasiskundę skundžiasi, kad taip ne oriai skundėsi. Mano kukliu suvokimu, taip nutinka dėl vienos mažytės smulkmenos. Vos matomos, pro adatos galiuką pralendančios. Bet, po galais, tas lietuvių santykis su adatom – kartais reik visas šieno kupetas išversti, kad jos būtų atrastos. Man baisu ir pagalvoti, bet ima atrodyti, kad žmonės nežino tos vienos vertybės, į kurią gali remtis; tiesos ir principo, už kurį „atstovėtų“. Taip mintijant nejučia ima gniaužtis mano maži kumštukai, nes, atrodo, va taip imtum ir pribėgtum – pirmam pasitaikiusiam praeiviui pabaladotum į krūtinę, klausdama, kas yra tai, dėl ko tu stovėtum prieš pasaulį nemiegojęs, purvinas, alkanas ir basas? Įsivaizduokit, kaip tuščia, jeigu nėra kad ir vieno vienintelio dalyko, dėl kurio supyktum ir galėtum trenkti durimis. Vadinasi, nėra aistros, nėra degimo žmoguje. Nėra veiksmo ir dėl to taip sunku suktis pasaulyje, kuris visada maniakiškai greitai lekiančiame taksi, išsinuomotame tik šiam gyvenimui, o tu sėdi įsikibęs stabdžio pedalą ir nejudi, nes viduje niekas nekursto ugnies, nėra kaip variklį užkurti. Kartais aš taip noriu matyti žmones, kurie mušasi į krūtinę dėl savo įsitikinimo, dėl vertybių, kurios yra vienintelis ramstis, turintis potencialo išsilaikyti iki pat tavo, gerbiamasis, dienų saulėlydžio (dabar mintyse suskambėjo akordai dainos „pažiūrėkim, kaip saulė leidžias…“).
Kai ir vėl, n-tąjį kartą suklydau, o manęs klausė, ką aš darysiu (neturėjau žalio supratimo, ką apskritai įmanoma daryti, nežinojau, kad galiu praktiškai kažką daryti), vienam artimam žmogui pasakiau, kad būsiu tikra iki galo, jeigu jau su tuo tikrumu atėjau iki čia (nesvarbu, kad tas čia šiuo metu toks gana savotiškas ir labai įtartinas). Tik dabar suvokiau, kad turbūt tai ir bus mano vidinių durų stakta. Tai, kas labiausiai skauda. Ir niekad nenuvilia. Trokštu, kad kiekvienas atrastų savąjį TAI, kurio neišduotų net tada, kai išduodamas pasaulis. Tik tokiu atveju išliekama ištikimu pačiam sau ir, manau, štai čia ir slypi dalykai, kuriuos vadinam grožiu.
Kartais svarstau, kad žmogus yra didelis tiek, kiek didelė jo idėja. Nebūtinai kūrybinė, nors man apie ją kalbėti būtų natūraliausia. Svarbiausia – gyvenimo idėja. Matyt, čia ir bus ta žiežirbėlė, apie kurią taip emocionaliai pripyliau anose pastraipose. Žinot, labai gali būti, kad kaskart, kai pameluojam, neateinam, kur esam laukiami, ignoruojam, pamirštam, įžeidžiam, kandam ir nusigręžiam nuo žmogaus, mes paimam pastarojo gyvenimo dalį kaip auką savajam. Gerai, painu. Aiškinu: leisdamas sau išdarinėti tokius fokusus kitam asmeniui tarsi netyčia, tarsi užuomina duodi suprasti, kad va tavasis gyvenimas tai to vertas. Jam reikia negrąžinamai paimti kito žmogaus laiką, jam galima meluoti ir taip pavogti tiesą, nes jis – tas tavo gyvenimas – didis ir reikalingas aukos, jis vertas. Tiesa? Teturiu vieną klausimą: o ar aukotum savo gyvenimą dėl jo paties? Kitaip sakant, ar galėtum numirti dėl savo gyvenimo?
Kai buvau paauglė, gana dažnai radijo eteryje sukdavosi tokia angliška daina apie vidinius monstrus, demonus – kažkokias pabaisas, trumpai tariant (nesu didelė profesionalė jų klasifikavimo srityje). Tada taip nuoširdžiai negalėdavau suprasti, apie kokius vidinius vaiduoklius ten dainuojama, klausydavausi savo širdies plakimo ir tikėdavausi, kad ten nėra jokios bedantės pabaisos. Dabar galvoju, kad tas monstras, ta alkana hidra yra niekas. Niekas, nes tik tada, kai nieko nėra, gali rastis tamsa, kai nėra nieko, nėra kur įsitverti. Nėra kur įsitverti (na, tos durų staktos) – plavinėjama po pievas tol, kol prisiplavinėjama tiek, kad darosi labai liūdna ir net skausminga. Oi, bet niekis, dažnai lieka fasadas – gražus ir sušukuotas, dailiai apvilktas. Galimai perspektyvus. Kai kuriems to ir užtenka. Bet ką jau čia – už pasirinkimus nepykstama, o, kaip mano draugė sako, sprendimo nepriėmimas irgi yra sprendimas. Per ekonomikos pamokas išmokau, kad visi pasirinkimai kainuoja, o kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Už juos irgi nepykstama.
Nebijokit, dangus jau griuvo daugybę kartų, kai kam jis ant galvos krinta kaip tik dabar, kai kam vėl nusileis rytoj. Nebijokit, ne pirmas kartas (mirkt mirkt, merkiu akį). Svarbiausia, kad ten, kažkur giliai, degtų. Ne, rimtai – tik nesakykit, kad Prometėjas veltui ugnį iš pačių dievų pavogė..!? Duokim jam didžiuotis. Apkabinu, su pavasariniu liepsnojimu tave.