2023 m. vasaris
Šį vasarį nėra kur dėti akių nuo jos nuogumo, nuo klykiančio silueto, nuo nesutramdomos jėgos. Iš lūpų į knygą, iš plakato į įrašą, iš širdies į diskusiją eina laisvė – kaip sąvoka ir siekiamybė, daugumai tik svajonė. Prabangi dovana iš elektroninės parduotuvės, kurios elektroninis kurjeris užstrigo elektroniniame žemėlapyje ir niekaip nepristato siuntos – tos laisvės, kurią norisi matuotis čia ir dabar, ne skaitmeninę, ne tik akies vyzdžio sekamą.
Neturiu nei tiek dvasinės, nei intelektualinės jėgos, kad drįsčiau juodu ant balto samprotauti apie tautų laisvę. Bet esu pakankamai žmogus, kad tą „laisvės“ svorį kartu su jo nebuvimu išgyvenčiau šiais rašančiais pirštais, tomis einančiomis kojomis. Kaip tik jomis ir žingsniavau, kai anądien pakirto mintis, kad, Dieve mano, taigi man niekas nieko neskolingas. Garbės žodis, stabtelėjau. Pakėliau akis į cepelininį dangų (tokį tuščią, kad net ir pačių cepelinų ten nebuvo) ir galvoju – nu tikrai, esu nepriskolinęs žmogus. Ši mintis „atrišo“ mane it valtį nuo kranto ir ėmė diktuoti: visi, kurie pasimirė per anksti, – argi jie padarė man per mažai gero, argi jie skolingi man bent dieną savo gyvenimo? Argi seneliai, kurių nepažinojau, įsipareigojo būti čia, prie bendro stalo? Nė vienas išėjęs ir man neišrašė skolos lapelio – niekas neatsako, kad širdis plyšta. O ir tie, kurie manęs nemylėjo, – argi prasikaltę, argi įsiskolinę mano dūšios banke? Ir tikrai, juk ir aš nieko iš jų nelaukiu, nė nežinočiau, ką iš tokių rankų galėčiau priimti. Gal nebent vandens butelį per piligrimystę, nes… na, kas atsisakytų vandens kelyje. Nelaukiu ir apmokėtos teisingumo ministerijos sąskaitos už visus kartus, kai buvau neteisingai įvertinta, įvardinta, suprasta, apgauta. Nelaukiu, nes skolos dar pradžioje buvo padengtos mano vidinės laisvės valiuta. Tik dabar, jau gerokai pagyvenusi „ant savo užpakalio“, priėmusi vieną kitą reikšmingą sprendimą, galiu išdrįsti įvardinti, kad manoji laisvė (ta pompastikos skraistėmis apgaubta didmoterė) žydi ir karūnuota vaikšto tik man stipriai atsistojus ant atsakomybės piliorių.
Iš esmės laisvė yra laisvė prisiimti atsakomybę. Net ir už tai, kad gedulas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų reikalas. Atsakomybė nebūti įvykių, žmonių ir aplinkybių įkaitu, bet išlikti jautriu iki pliko kaulo, neprisimetant aukos vaidmens. Pasaulis man nieko neprivalo, bet pasaulis yra vertas mano nuoširdumo ir trapumo. Net jei būti trapiam yra drąsiausias ir sunkiausias iš visų žmogaus žygdarbių. Tiesa, tai įmanoma tik galiojant laisvės sąlygai, kurioje mano atsakomybė už save ir už kitą yra galinga, tvirta ir morali. Todėl skolinga jaučiuosi aš. Skolinga visiems mokiniams ir studentams, kurie klausysis mano žodžių ir kartu su manim tikėsis, kad tie žodžiai vieną dieną bus jų pagalbininkai. Skolinga savo kada nors gimsiantiems vaikams, išvysiantiems pasaulį iš mano kraujo ir kūno, – skolinga viską, ką dar pavogsim iš šito pasaulio, ką atimsiu iš savęs ir ko niekaip negalėsiu suteikti. Bendruomenėms, draugams, tėvams – visos Žemės laiką, nes niekada negrąžinu tiek, kiek paimu. Mano nepasirašyti kvitai pripildo laisvės švarko kišenes, nes ši atsakomybė už kitą yra vienintelis tikras kelias išgyventi dvasios laisvę ir jėgą. Pasirinkti būti žmogumi ir būti dėl kito – aukščiausias pilotažas, gerbiamieji.
Sako, nėra pasaulyje tikresnių realistų nei tikintieji. Matyt dėl to, kad visa savo esybe žinome, ką reiškia pats realizmas: didelis žodis neturi galios be didelio veiksmo. Todėl galvoju, kad net pervertęs laisvės anatomijos vadovėlį staiga netampi nei atsakingas, nei laisvas. Bet turi galimybę už uodegos pasičiupti idėją. Gal net ir idėją apie prioritetus. Jų viršuje (bent jau teoriškai) visada norime matyti tai, kas tikra. Nėra kaip kitaip atskirti realaus pasaulio nuo pramano, kaip tik per mano asmeninę atsakomybę. Ar aš įsipareigoju sąžiningam santykiui su savimi, ar aš atsistoju šalia savo artimųjų, ar aš dirbu nuoširdžiai ir su viltimi, kad darau ne tik darbą – darau gerą darbą…? Jei tik plėvesuoju kaip vėliava… vėliavos gražios, jas nešasi į šventes ir karus, bet čia ir raktažodis – jas nešasi. Pati viena vėliava negali nieko, tik plaikstytis. Ir plaikstosi ji laisvės vėjyje: tame, kuriame man užtenka drąsos žiūrėti savo gyvenimo prioritetams į akis, prisiimti atsakomybę už juos ir žinoti, kad darau tai laisva valia ir pirmiausia dėl prigimtinio, vidinio žmogaus išsilaisvinimo. Iš ko, paklausite. Išsilaisvinimo iš kiekvieno karto, kai esi labiau auka nei žmogus, labiau bandą sekanti avelė nei ganantis piemuo, labiau šarvuotas bailys nei jautri širdis, labiau aplinkybių įkaitas nei pavyzdys. Išsilaisvinimo iš buvimo kažkuo, kam kiekvienas skolingas po reversansą. Netiesa. Stiprus ir laisvas žmogus turi gebėti ne tik tvirtai stovėti ant abiejų kojų, bet ir atsiklaupti: kai nebėra prieš ką parklupti, nebėra ir sveiko proto. O bepročio laisvė – tik tironijos kaukė.
Sveiko žmogaus širdis atsiklaupia, nes jai yra šventų dalykų. Ne, ne tik dėl to. Dėl vidinės laisvės – ji įmanoma tik būnant Žmogumi. Iš didžiosios raidės.