Kiekvieną gyvenime sutiktą žmogų šiandien priimu kaip dangaus siųstą dovaną. Tokią, kuriai reikia duoti daugiau, nei pats gauni. Aišku, tada tylomis, naiviai gali tikėtis, kad kiek atiduodi, tiek grįš atgal, bet vėlgi – tik tikėtis. Tylomis. O iš tiesų tik atiduodi ir mėgaujiesi tuo duoklės momentu. Ne, negali dovanoti savo knygų ir muzikinių įrašų, kino filmų ir iškeptų keksiukų. Nuo pirmo ryte gatvėje sutikto praeivio iki pačių brangiausių, kasdien nė nesusimąstydami jiems patikim tai, ko niekada negalėsim susigrąžinti ir nusipirkti. Vien tardami „labas“ pavymui paleidžiam savo laiką, emocijas, veido mimikas, jausmus ir tos akimirkos nuotaikas. Keista, kaip net , regis, nereikšmingiems žmonėms savo aplinkoje patikim tai, ko jau niekada nebeturėsim. Atiduodam kas brangiausia net į svetimas rankas. Būtent todėl niekada negalima nurašyti tų, kurie iš mūsų gyvenimo linijų išsuko. Tų, kurie buvo trumpą akimirką gatvėje prie šviesoforo, tų, kurie savaitę gyveno gretimame stovyklos namuke, tų, su kuriais dvylika metų sėdėjai vienam suole… Negali apsimesti, kad praėjo tie laikai, atmintį prasikuopei ir nieko ten nebeliko. Atiduodam. Per daug atiduodam, kad galėtume pamiršti. Ir neatsitiktinai sutinkam žmones, vis kitokius, o gal taip panašius į jau mus palikusius. Kiekvienas žmogus – kito žmogaus dovana. Į tave, brangus keleivi autobusu, nusėdo neturinčios kur sėstis senutės dūsavimas ir raukšlėtos tavo močiutės rankos. Ak, dar yra žvilgsniai. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas šios žemės gyvis tas pačias akis mato vis kitaip. Kokia emocija akys gyvena, taip ir žiūrim, o mūsų pašnekovai ar mato ką? Mato, bet mokytoja ne taip, kaip tėtis, kaimynas ne taip, kaip suolo draugas, vairavimo instruktorius ne taip, kaip kirpėja… Ir vienintelį žvilgsnį, kurio niekada nesusigrąžinsime, patikim svetimoms akims, iš jų patys išsemdami visa, ką tik galime… Atiduodami turtėjam nuo kits kito. Tik vieni mūsų gyvenimo svečiai net plaštakų mostais prinokina dienas pilnatve, kiti, deja, priverčia žvilgtelti į baimės akis. Bagotėjam nuo viso šito, bet kai likimas nusprendžia, kad jau pakaks su šia žmogiškąja dovana, išsineša, iščiulpia, išvelka, iškviečia iš mūsų kasdienybės čia viešėjusius minutę, savaitę, mėnesį, metus…
Kai kurie žmonės lieka neiščiulpiami ir mes jiems, ir jie mums rodosi kaip neišsemiamos dovanos, kurias išpakuoti prireikia viso gyvenimo. Juk būna žmonių, kurie lieka. Ryšiai. Žmogus tarp žmogaus, ranka tarp rankų, žingsnis tarp daugybės žingsnių. Niekada nebūsi vienas, kad ir kaip to trokštum ; niekada nenutrauksi saitų su mumis. Netgi su manim. Aš – su tavim. Žmogaus pirštai tarp kitų pirštų – neišvengiamybė. Amžinai sukasi ši karuselė ir nepailsti atiduoti, nes tylomis tikiesi gauti. O iš tiesų ir tikėtis nebereikia, nes, nors to nežinai, kiekvieną menkutę akimirką imi dovaną po dovanos ir tylomis laukti atoveiksmio nebereikia. Nieko nereikia. Ryšiai. Jei tik akimirkai tarsi laidas tarp tavęs ir žmogaus x nusitiestų ryšiai, tau telieka ta jungtimi ištransliuoti patį garsiausią savo venų pulsavimą, patį ritmingiausią širdies dūžį, geriausią save. Ponas x atsirinks, ką jam paimti, nes kitaip nei visi likę septyni milijardai žmonių pamatys tavo žvilgsnį ir kitaip jam girdėsis tavo gyslų melodijos. Atsirinks, tik būk tikras, kad išdalini viską, kas geriausia, ir ko jau niekada nebeatgausi. Tuo pačiu ryšio laidu į tavo kaulų čiulpus ir karmos kerteles suvarvės tai, ką nutekina kitas. Ir kaip su kompiuterinėmis programomis – niekada nežinai, kurią atsisiuntęs pasigausi virusą. Deja, atmetimo šanso neturi, susiglėbi visas šiukšles ir šukes, žiedus ir žvaigždes, tikiesi, kad pastarųjų daugiau… Turi jaustis palaimintas, nes gavai pačią neįtikėčiausią ir vertingiausią gyvenimo dovaną. Net ir skilusi ar plyšusi ji – kur kas gražesnė nei Pandoros skrynia. Pasiimto lobio niekam neperduosi, negrąžinsi, neišmesi, neištrinsi, nepakartosi. Ryšiai. Dėl to jie tokie nuostabūs. Tik yra viena laidinių jungčių taisyklė : niekada kito neapkrėsti savo pykčio, pavydo, keršto, apgaulės ir liūdesio virusais. Mat velniai, rodosi, kad kitam kokią melo bangelę ištransliuosi tai nieko, bet tai visai ne nieko. Kaip ir afrikinis kiaulių maras, šis purvas plinta. Reikalas tas, kad elgtis reikia atsargiai, jog paskui netektų valgyti užterštos kiaulienos, kai pats kiaulę ir apkrėtei. Esi toks galingas, kad tavosios emocijos banga net nusiaubusi kokius penkis milijardus žemės rutulio gyventojų, bet kada gali vėl grįžti. Tik stipriau. Gal nuo kito žmogaus, iš kitos šalies ar žemyno, bet čia jums ne wi-fi : žmogiškųjų ryšių tinklai apraizgę visą planetą taip tankiai, kad niekur neužsidegs lemputė, neva, ryšio nėra. Visur jis. Būk tikras, kai kažkas žvelgia į akis, daugiau niekas niekada į jas taip nepažvelgs. Kai stovi eilėje prie kasos, niekad daugiau taip nestovėsi ir šito savo rankos mosto link „Maxima“ kortelės jau niekada neatsiimsi, o pardavėja niekam jo nebeparduos. Tu jos šypseną išsineši lauk, nes tokios niekas neturi. Grįši namo su pieno paku ir dovana, kurios niekas daugiau niekada nebeturės. Ryšiai. Tokie nepakartojami. Žmogaus garsas prie žmogaus garso. Žmogaus prisilietimas prie žmogaus prisilietimo. Žmogaus „ačiū“ prie žmogaus „ačiū“. Žmogaus petys prie žmogaus peties. Žmogaus ašara prie žmogaus ašaros. Žmogaus skausmas prie žmogaus skausmo. Žmogaus pulsas prie žmogaus pulso. Vena prie venos, širdis prie širdies, pirštai tarp pirštų. Ryšiai.
Neda Letukytė 2014-09-09