Kai galvoju apie žmogų, kuris rašo šitą tekstą, matau mizansceną, kaip jis, dėliodamas paskutinius sakinius savo bakalauro darbe, gegužės mėnesį klausosi ABBOS dainos „Happy New Year“ (liet. „Laimingųjų Naujųjų“) ir, sudėjęs visą širdį į neadekvačiai aukštą natą, pritaria atlikėjams sušukdamas, kad tik, duokdie, mes turėtume pasaulio, kuriame kiekvienas kaimynas – draugas, viziją. Tas žmogus dėlioja žodžius kompiuterio ekrane ir jaučia, kad tokių dienų nebus daug. Dienų, kai prieš akis iš tikrųjų veriasi jaunatviško maksimalizmo įkvėpta vizija; dienų, kai atrodo, kad pasaulis guli po kojom; dienų, kai nuo aukščiausio pasaulio kalno neatsiveria toks nepaprastas vaizdas kaip mūsų mažuose kambarėliuose eilinį penktadienį. Tas žmogus, apie kurį galvoju, kepa svilinančiame karštyje ir tingiai, it katinas markstydamasis, palydi ketverius metus tokių dienų. Koks lengvas tas gilus ir tylus kvėpavimas, kai viskas pasakyta. Ne – pasakyta ir padaryta.
Ruošdamasi universiteto diplomų įteikimo ceremonijai pagaunu mintį, kad tai, kas man galėjo būti įteikta, aš jau senų seniausiai susirinkau. Anksčiau, nei pati galėjau pamanyti. Dėl to pastaruosius metus ant savo darbo stalo namuose laikiau įrėmintą, juostiniu fotoaparatu per pirmą sesiją darytą grupiokų nuotrauką. Užmetu akį ir šiandien – didžiuojuosi. Ir dėl to, kokie tada susitikom, ir dėl to, kokie dabar atsisveikinam. Kartu atradom tą jautrią stygą, kurią užgauna nuoširdi ir atsidavusi kūryba, kartu siuntėm raganiškus prakeiksmus į visas keturias puses, kai likdavom nesuprasti, neįvertinti, neatpažinti. Susirašom. Sakom, tas diplomų teikimas – išleistuvių dvasios iškilmė. Ir kikenam – truputį nedrąsiai, nes, panašu, į rankas nukrinta paskutinė proga už uodegos pagaut kažkokį paauglišką siutą, įsliuogt į perdėm jaunatvišką suknią, padaugint šampano. Padaugint šampaną iš šampano. Veltui susilažinau su bičiule, kad per ceremoniją neverksiu: jau dabar kažkoks keistas jausmas gerklėj užstringa. Atminties voratinkliuose blaškosi dėstytojo pasakyta frazė: „nereikia manyti, kad tu sukuri pasaulį. Ne, tu jį randi“. Už tą rastą pasaulio lopinėlį per taurės kraštą pilasi dėkingumas.
Ar per studijų metus užmigau autobuse? Tikrai taip. Ar užmigau taip kietai, kad žadino vairuotojas? Neabejotinai. Žiemą paskaitoje sėdėjau be batų, filosofijos seminare tupėjau ant grindų, prieš prezentaciją ties krūtine „išsiskleidusius“ marškinius tualete klijavau pleistru, praleidau paskaitą, nes buvo labai skaudu ir reikėjo atsisėst paverkt, į seminarą atvažiavau treninguota ir miegojusi vos porą valandų, likusių nuo filmavimų darbe, visą teisės kursą išmokau kelionėse troleibusu, su drauge meniniam eksperimentui viename kambaryje užsidarėme aštuonioms valandoms ir, žinoma, mane pažadinusiai kambariokei pasakiau esminę, mūsų namų vizitine kortele tapusią frazę „kam pažadinai, aš čia skaitau“. Kiekvienas mažas kuriozas, vėlyvas vakaras bibliotekoje ir universiteto valgykloje išgertas kakavos puodelis kažkaip netyčia, elegantiškai, lėtai lėtai, kaip sraigės po lietaus, priartino mane prie manęs: ketverius metus prieš akis vėrėsi visi nesuskaičiuojami būdai, kaip aš atrandu pasaulį. „Jūs daug matote, kai norite“, – dar antrame kurse pasakė vienas dėstytojų. O mes ir įsinorėjome.
Šitą geismą matyti pasičiupau dar iki diplomo. Kartu su mokėjimu nuo dūšios, paprastai ir nuoširdžiai pykti. Per šiuos ketverius metus su draugais kandžiojomės daugiau nei per visus likusius gyvenimo etapus kartu sudėjus, bet, kokia laimė, tai buvo mūsų maksimalistinių dienų druska, subtiliai pasufleravusi, ką mes vadiname draugais ir kas, nepaisant mūsų pavadinimų, tie draugai yra. Druska, manyje atradusi ramybės, tvirtumo ir nuolankumo. Pyktis mes išmokome, o žodžių, kurių neturėjome pasakyti, taip ir nepamiršome. Jeigu pasiseks, kituose gyvenimuose jais švaistysimės atsargiau. Bet mes juk niekuo dėti – juk studentiškas laikas ir yra švaistūniškas laikas: kai surėmęs galvom su bendražygiais gali nuo raudonos kavinės sofos nepakilti nors ir penkias valandas, kurias, pavėjui paleisdamas, mistišku būdu susirenki save. Ir išsineši tikros draugystės žodžius širdy: „jei šiam pasauly ir yra kas nors, kas gali absoliučiai viską, tai esi tu.“
Kai galvoju apie šitą tekstą rašančio žmogaus draugus, mano širdis verčiasi kūliais. Per ketverius metus neskaitant rinkodaros, muzikos, filosofijos, komunikacijos etikos, fotografijos, žiniasklaidos vadybos ir n kitų dalykų jie man vedė nepaprastą kursą „kokių formų būna meilė“. Nuo iki, brangieji, nuo iki. Išmokau žavėtis daugybe jos pavidalų: nuo gaubiančios tylos iki valandos trukmės pokalbių telefonu, nuo nesimatymo pusmečiais iki nevaržomų, laukinių šokių miškuose, pievose, baruose ir širdyse. Kiekvienam linkiu geriausio draugo, kuris vakarą prieš diplomų įteikimo šventę visu garsu įjungtų Queen grupės dainą „We are the Champions“ (liet. „Mes esame čempionai“). Ir iš tikrųjų – joks kelias nenueinamas vienumoje, todėl, kai mes džiaugiamės, mes džiaugiamės tame plačiame daugiskaitos būvyje. Mes baigėm dar vieną etapą: verksmingų sesijų, garsių keiksmažodžių į telefono ragelį, apatiško gulėjimo ir nesikėlimo iš lovos, skraidymo įsimylėjėlių padebesiais, vienas kito auklėjimo ir besąlygiško užnugario laikymo. Jeigu ne mano draugai, nežinau, ar tik nebūčiau pasiekusi nesimaitinimo rekordo. Jeigu ne draugai, nežinau, ar būčiau atradusi tiek spalvingų ir sielas gydančių Vilniaus vietų. Jeigu ne jie, esu tikra, džiaugsmas man liktų nepažinus. Kaip ir faktas, kad tada, kai mūsų širdys suplėšytos, mes nesiliaujame egzistavę, dirbame ir mokomės, valgome ir miegame it gyvenimas ką tik nebūtų prasprūdęs pro pirštus. Tik taip sužinai, kad mylinčios akys – nebūtinai spindinčios, guvios ir atimančios žadą. Kartais mylinčios akys būna ašarotos, pavargusios ir belieka tik džiaugtis, jeigu jos apskritai matosi per juodus paakius.
Daugiau nei trejus metus su kambarioke gyvenom jaukiam kambariuke, kur mūsų lovas skyrė vos metras ar pusantro, o tai, tenka pripažinti, buvo visai patogu, jei užeidavo noras į draugę paleisti pagalvę. Tuose kelių metrų apartamentuose, kai reikėdavo kur galvą nakčiai padėti, vietos rasdavo ir dar viena bičiulė, o šeši mūsų pojūčiai veikė taip užtikrintai, kad net ir iš kolektyvinio sapno nė viena nepabusdavom anksčiau nei reikėdavo, net jei kuri jau, žiūrėk, fenu plaukus džiovinasi tau prie ausies. Mes buvom studentai – neturėjom nieko, išskyrus viską, ko mums reikėjo. Per ketverius metus kūrėsi namai, kuriuose netyla muzika, pilna gardaus maisto (ir įvairiausių rūšių makaronų), o atviram ir nuoširdžiam pokalbiui laiko pakanka net sunkiausią dieną. Mes buvom savų tradicijų kūrėjai, šaltibarščių prieš egzaminus valgytojai ir didingi menininkai, į numindžiotą Saulėtekio takelį pavasario rytais įskrisdavę su daina lūpose ir įmantriausiais pamojavimais rankomis, klubais ir dar neaišku kuo. Kai eidavom tuo takeliu, virš galvos, aukštai ant medžio šakos, kabaldžiuodavo pora sportbačių it avangardinis priminimas, kad iš čia kažkas tikrai bandė nueiti iki žvaigždžių.
Kai šįvakar, šventės belaukiant, vyko didysis tvarkymasis namuose, mane apėmė jausmas, kad žmogui, kuris rašo šį tekstą, toks vakaras vienintelis. Pro pravirus langus netildoma plaukė daina, ją lydėjo dulkių siurblio kosčiojimas ir nevaldomi, nevaržomi, neatkartojami šokių judesiai, išjudinę širdis ir sielas. Mes nešventėme aukštosios mokyklos baigimo, įgyto laipsnio, mokslo metų pabaigos ar vasaros. Mes šventėme (ir vis dar švenčiame!) savo būtį, bendrumą ir buvimą tuo, kuo esame. Šiandien mes – jauni, lekiantys ir degantys nestudentai.