Aš puikiai prisimenu du tūkstančiai keturioliktųjų vasarą, kada nieko nežinodama apie save, o tuo labiau apie manęs laukiančius nuotykius, išvažiavau į tokią jaunųjų rašytojų vasaros akademiją. Pasiėmiau keletą savo eilėraštukų, prie širdies stipriausiai spaudžiau spausdintą lapą su eilėmis apie lietų. Tada rašiau, kad „Kažkas per lietų vaikščiot bijo/Nors iš tiesų baisu žmonių.“ Kažkaip taip. Dieve, kaip man buvo baisu: ir lietaus, ir žmonių, ir savo lapų… tik dabar pagalvojusi susipratau, po kokią miglą klaidžiojau tuo metu, kaip sunkiai suvokiau pati save. Negaliu sakyti, kad norėjau pritapti, bet man nebuvo iki galo jauku būti savimi.
Taigi – aš ten nuvažiavau. Pradėkim nuo to, kad sutikau savo amžiaus moksleivių iš geriausių šalies gimnazijų. Jie mokėjo sudėtingų žodžių, kurių nebuvau girdėjusi, jie nešiojosi knygas rašytojų, kuriuos žinojo sutiksiantys čia, o aš… aš buvau pasiėmusi geltoną peiliuką su dėklu aštriajai daliai, nes mano kraštų žmogus niekur nevažiuoja be peiliuko. Aha, mano kraštų. Staiga tapau „ta, kuri iš nedidelio miestelio“, kai niekas net nepasivargina prisiminti kokio, nes iš esmės jie visi vienodi: su savo bažnyčiomis, vietiniais dvareliais, muziejais, laikraštuku ir dviem picerijomis. Kam tai galėtų rūpėti, tiesa?
Grįžtu prie visų tų mokinių: jie įdėmiai klausėsi ir kritikavo vienas kito darbus, rašė apie juodas dienas ir butelius, kažkokias knaipes, sielvartą ir tamsą akyse, vartojo sudėtingus daugiaskiemenius žodžius ir neieškojo rimo. Kolegoms skaitant, sklaidžiau savo tekstukus, žinoma, turėjau šį tą apie mokyklą ir laiką, bet baisiausia (kaip to išsigandau!) – visi mano eilėraščiai rimavosi. Nenorėjau skaityti jų garsiai, bet kai reikėjo, bandžiau išlaikyti neva ramų toną ir nedrebinti balso stygų. Vieną vakarą po skaitymų su kambario draugėmis išėjom pasivaikščioti ir viena jų pasakė, kad kažkas visai neblogai apie lietų rimuoja, „bet taip gerai, ne maironiškai.“ Neprisimenu, ar pasisakiau, kad tai – aš.
Dar buvo vakaras, kai žiūrėjome Jono Meko filmus. Iki šiol nesuprantu kodėl, bet tuomet man buvo kankinančiai bloga stebėti tuos keistai besisukančius vaizdus. Visi aplink aikčiojo ir tūpčiojo kokia nuostabi programa štai šitaip žiūrėti Meko filmus, o aš kankinausi kiekvieną mielą sekundę, kai verčiau save stebeilyti į tuos kadrus. Per pertrauką paskambinau mamai, sakau, negaliu. Žiūrėt negaliu, pykina. Akyse ašaros, norėjau namo. Mama sakė velniop (ji visada taip sako, kai „užsiknisu“ savo dalykuose), patarė išeiti. Taip ir padariau. Buvo vakaras, bet dar ne sutemę, nes juk vasara. Apsivilkau į kelionę pasiimtą ilgą juodą mamos ploščių, nepamenu, matyt, neturėjau savo birželio vakarams ir liūtims tinkamo drabužio, ir išėjau klaidžioti po Nidą. O verkiau kaip… nemačiau savy jokios rašytojos, nė kruopelės poetės, išvis nieko. Kaip galėjau manyti kitaip? Nežinojau garsių rašytojų pavardžių, nemokėjau rašyti nerimuotai, negrojau jokiu suknistu instrumentu (tai aišku, visi susirinkę gi balsingi, muzikalūs), net neturėjau savo dydžio paltuko, vaikščiojau su geltonais sportbačiais ir tampiausi su savimi eilėraštį apie lietų. Lietų? Tą akimirką negalėjau labiau savęs už tai smerkti, nes lietus pasirodė banaliausia įmanoma banalybe.
Kaip galima spėti iš šiandieninės mano veiklos, tekstų ir susiformavusio požiūrio – po to vakaro aš niekur neišvažiavau. Susidraugavau su savo kambariokėmis, kurios ne tik prirašė puikiausių dalykų į mano užrašinę, bet ir „apvilko“ mane baigiamajam renginiui, nes į kelionę įsimečiau keletą megztukų ir storiausią džemperį, bet nė vienos padorios palaidinės. Kaip galėjau žinoti, kad prireiks? Tame baigiamajame renginyje perskaičiau savo rimuotą graudulingą eilėraštuką apie mokyklinį gyvenimą ir niekas dėl to nepasimirė. Šiandien jau nežinau, kaip grįžusi radau jėgų, motyvacijos, noro ar dar kokio bieso vėl rašyti. Juk pati sau iš stovyklos grįžau anaiptol ne rašytoja, toli gražu. Bet visgi grįžau su neįkainojama patirtimi ir, kaip bebūtų keista, vienu reikšmingiausių savo nuotykių. O tie reikšmingiausi visada panašaus pobūdžio – nesibaigiančios dvikovos su savimi.
Kai pagalvoji, keistas tas gyvenimas. Tuomet šešiolikmetė Neda itin išsigando kalno miestiečių, labai išmaniai vartojančių krūvas neaiškių terminų ir tarptautinių žodžių, o šiandien esu dalyvavusi galybėje įvairiausių diskusijų, projektų ir mokymų, kurių metu sėdžiu, klausausi šitaip kalbančių ir tyliai kikenu, nes jau moku išgirsti, kaip jie nieko nepasako. Kaip lengva sąvokų gausa užmaskuoti savo neišmanymą, nejaukias tylas ir nenorą kalbėti. Šiandien ironiškai žiūriu į visus tuos filmus ir knygas, kurias norima liaupsinti, net nesuprantant kodėl. Ir kaip tuščiai man regisi daugybė dalykų, tada kėlusių nuostabą: pamanykit, parašiau apie tamsią sielos naktį, nors man užvakar suėjo šešiolika, visą gyvenimą sėdėjau pas mamą ant pečiaus ir neturiu supratimo, kas apskritai yra neviltis, bet nelabai svarbu, nes juk parašiau. Maždaug taip ir panašiai. Šypsausi sau tyliai ir galvoju, kokio velnio tiek nervinausi. Kokio velnio nesimėgavau buvimu pačia savimi, nes, po perkūnais, į stovyklą pasiimti peilį su dėklu yra nuostabiausias metų sprendimas, kurio pasekmė itin džiugi ir soti: sėdi sau paryčiais nedideliame kambarėlyje ir pjaustaisi rūkytą sūrį, o nuo jūros atsiritantis vėjas iš to alkio baladojasi į langus.
Tas buvimas savimi apskritai sudėtingas reikalas. Už jį kasdien ir perdien reikia kovoti, kartais net pabosta, dievaži. Kai po visų tų stovyklų gyvenimas ėmė mėtyti, vėtyti, kilnoti ir baladoti, o aš išmokau tų visų mandrų žodelyčių, bendramoksliai siuntė prašymus į užsienio universitetus, o mano tėvai ir draugai mirksėjo akytėm „tai gal į Kembridžą, gal į Oksfordą – su tokiais rezultatais!“, turėjau atstačiusi krūtinę aiškintis ir klausti „o kam man?“ Kad tai būtų dar vienas gražiai skambantis sakinys gyvenimo aprašyme? Kad visi galėtų linksėti ir didžiuotis, pasakoti įkvepiančias istorijas apie provincijos mergaitės kelią į mokslo šviesą? Štai čia, daugmaž šioje vietoje ir aptikau save. Nenoriu gyventi dėl gyvenimo aprašymo. Noriu tai daryti dėl paties gyvenimo. Kaip ir sakiau mamai, studijuodama čia skaitau tą patį Oksfordo vadovėlį, tai koks skirtumas, kokiame pasaulio krašte tai daryti. Nenoriu būti pasodinta žiūrėti filmų, kurių vien dėl nesuprantamos atmosferos negaliu pakęsti. Nenoriu tikėti kiekvienu, kuris sako, kad žodžio „gyvenimas“ eilėraščiuose reikia vengti. GYVENIMAS GYVENIMAS GYVENIMAS IR KĄ TU MAN. Bet ko tikrai noriu – tai visada savy girdėti tą mergaitę, kuri vaikšto geltonais sportbačiais, rašo apie lietų ir neturi jokio supratimo, kodėl visi taip spokso, kai ji eina apsivilkusi n-iolikto dydžio lietpaltį.
P.S. Įrašą puošia nuotrauka, kurioje aš – šešiolikos.
N. Letukytė