Prieš plius/minus pusę mėnesio vienas žmogus pasakė, kad iš bet kurios kelionės tu, klajūne, grįžti kitoks, pasikeitęs. Neįtikėtina, kokie tikslūs atrodo šie žodžiai, kai stovi Navonos aikštės viduryje ir užvertęs galvą stebi danguje besiplakančius širdies formos balionus…
Per laimingą atsitiktinumą pasimetus tarp siaurų Romos gatvelių pavyksta „užmatyt“ šimtas septyniasdešimtąjį. Sausakimšas autobusas iš šono atrodo kaip silkučių prigrūsta statinaitė, o apie raudonus stulpus apgulusias bakterijas kalbėti nė neverta. Stotelių pavadinimų niekas pagarsinti net nemano, o tamsos apgaubti miestų stogai man regisi beprotiškai svetimi, nors vos prieš kelias valandas jų juosiamomis gatvelėmis klaidžiojau tarsi namuose. Man kvepėjo gardžiausi pyragaičiai ir ant picų lydomas sūris, aš girdėjau šaltą fontanų šniokštimą, pertraukiamą klykaujančių vaikų balsų. Žvilgsnį sugavo tas baltas motocikliukas, gelsvomis lemputėmis apkarstyti medžiai (ak, kaip gerai aš juos mačiau savo vaizduotėje ir kaip džiaugiausi, kad kažkas juos iš tikrųjų apkabinėjo taip, kaip man norėjosi), plačiakelnis klounas irgi atrodo toks žavingas, nors vaikystėje negalėjau pakęsti tų raudonanosių.
Ir pati galėčiau nuraudoninti savo nosį, nes net ir spaudžiant šaltukui, ant nosies galo kabant lietaus lašui ar plaukuose įsivėlus snaigei tarsi įkalta stovėčiau čia, minioje, ir klausyčiausi širdį kutenančio kontraboso. Arba to, kasdieniškai apsivilkusio gitaristo, kuris pirštus miklina taip, kad mano vaizduotėje visa Italija paskęsta tarp akordų. Noriu, kad jis niekada nesiliautų, grotų tol, kol ant Vatikano kupolų sužirs žvaigždės, kol Trevi fontano dugną pasieks paskutinė meilės išsiilgusio žmogaus moneta. Tegul gitaristas tęsia ir lai bato formos šalyje taurių kraštais toliau teka vynas, taksi kompanijos neatsiliepia, o ketvirtą valandą ryto kėdėje prie baro rūko italas, tikintis, kad Lietuva yra tas pats kas ir Rusija. Ei, grok.
Kai kurias vietas pavyksta pajausti. Ir kai kurių neįmanoma nepajausti, neįsimylėti iš pirmo žvilgsnio pro mažytį lėktuvo langelį, staigiai ir netikėtai neįkvėpti, neapčiuopti visos tos mirgančios, kito pasaulio pasakos. Jie sako, visi keliai veda į Romą, ten, kur gali pasiklysti, pradingti, netekti net ir pats savęs arba „susirinkti“ save iš naujo. Ne veltui taip sakoma ir ne veltui nutiesiami tie romėniški keliai, su spagečių medžiais iš šonų. Dabar man atrodo, kad ten susikerta visos gatvės, vieškeliai ir šalikelės, gal todėl ir tamsi sielos naktis amžinajame mieste atrodo tarsi didingas meno kūrinys…
N. Letukytė 2016-01-05