Kaip bežiūrėsi – tai diena be liūdesio. P.S. Patariama skaityti kasdien
Iš tiesų tokią dieną negali būti liūdna. Kaipgi galėtų, jei niekas nekaltas, kad metai iš metų pravažiuojamo ežero pakrantė užžėlusi meldais. Arba kad vaikinas prie parduotuvės negali paimti merginos už rankos ne dėl to, kad iš jaudulio drėksta jo milžiniškos plaštakos, o dėl to, kad delnas jau užimtas alaus butelio kakliuku. Nėra kaltų ir dėl to, kad pakelėje sutikto šuns akys pasiutusiai baugščios ir kažin ko kaltos, o radijas automobilyje kaip tyčia groja tik širdį veriančias dainas. Tu viską pamirši – meluoja iš garso kolonėlės sklindantis balsas, kuris nežino kaip klysta. Gal jis nematė žydrų moters, netekusios sūnaus, akių, kai ji žvelgė į nuotrauką, darytą vos prieš kelerius metus. Jis negirdėjo (dabar jau močiutės) balso, kai pastaroji, pertraukiama tik tylos, pasakojo kaip kadaise mažą mergaitę vedė į antrą klasę. Ne dėl to, kad tėvai būtų apsileidę – tik dėl to, kad Rugsėjo pirmąją tėvai buvo sostinės ligoninėje. Dabar ta mergytė, tąsyk pykusi dėl netinkamai susuktų garbanų, atrodo didelė. Ne tik atrodo, gal tokia ir yra. Na, bent jau greitai bus. O pasirodo, dėl to irgi nėra kaltų… Ir dėl, regis, nekaltos apgavystės, kažko netikro ir suklastoto, dėl partrenkto dviratininko ir fotografės, radusios savo tėvą tarp fotografuojamų benamių, likimo. Neturėtų būti liūdna, nes niekas nepateikė kaltinimų nei man, nei tau, nei gyvenimui.
Iš tiesų tokią dieną negali būti liūdna. Kaipgi galėtų, jei taip ramiai tebetyvuliuoja metai iš metų pravažiuojamo ežero pakrantė, primenanti, kad turi namus ir savo kelią, žinomą iki išprotėjimo. Jei matai žydrais marškinėliais apsitaisiusį vaikiną, kuris čia pat, „Maximos“ automobilių aikštelėje, į padangę kilsteli savo mergaitę, nepamiršęs pakštelėti į skruostą. Smagu ir todėl, kad pakelėje sutiktas šuva maskatuoja linksmai iškištą liežuvį, jam iš paskos dviračiais rieda žavi šeima, o radijo dažniais ausis pasiekia tokį auksinį vakarą nuglostančios dainos. Žydrų akių moteris iki nukritimo juokėsi pamačiusi savo dar gegužę darytas nuotraukas. Baigusi krykštauti ji protingai patarė dėl egzaminų jaudintis tik pavasarį, nes dabar nė tolko nėra. Dėl šito tai ypač smagu. Ir dar dėl to, kad fotografė dirbdama rado savo tėvą, kad Lietuvoje gyvena stipriausias ugniagesys, kad yra kam paskambinti ir kad kas nors paskambina tau. Ir kad dar niekada nebuvo štai tokių metų, tokio mėnesio ir tokios dienos, o tu kaip didžiai gerbiamas Gineso rekordininkas turi progos ją išgyventi. Neturėtų būti liūdna, nes šitiek pagyrimų vertas ir aš, ir tu, ir gyvenimas.
2015-08-13 N.Letukytė