Plyšeliu tarp cementinių plytelių bėgo mažas skruzdėliukas. Buvo jis toks mažas mažulytis, kad dažnai pats savęs nepastebėdavo, o nepastebėjęs baisiausiai išsigąsdavo savo akivaizdaus mažumo. Visgi visi skruzdėliukai (net ir tie, didieji) turėjo daugmaž vienodą būtį : krapštė ir nešiojo šapelius, rausė urvelius, lakstė žolės lapelių karuselėse ir stengėsi išgyventi milžiniškų padarų, pravardžiuojamų žmonėmis, teritorijose. Mažiausias iš mažiausių skruzdėliukų irgi dirbo visa kaip pridera, bet dažnai jautėsi kažin kieno stumdomas. Baisiausiai keistas dalykas, kad nepatogumą mažylis jautė ne išorinį, o vidinį. Sakytum, kas susisukęs jo pilvelyje iš vidaus vargšelį stumdytų. Kaip virusas padarėlio kūne plito šis siaubingas jausmas ir netrukus persimetė galvelėn. Tai buvo didžiai nemalonu, nes svetimkūnis ėmė kalbėtis su mažyliu ir nuolat dudeno : „Kiek mažai šapelių šiandien atnešei!“, „Buvai toks lėtas, kad pasivėlinai grįžti į skruzdėlyną…“, „Savo nerangumu darai gėdą visai giminei!“… Žinoma, visa tai buvo gryniausia netiesa, nes – jūs tik pamanykite! – kaipgi gali būti mažiausias vabzdelis toks jau nerangus? Kaipgi jaunystės jėgos valdomas jis gali būti lėčiausias? Nepaisant šių loginių neatitikimų, mažasis skruzdėlyno gyventojas diena iš dienos vargino savo širdelę nuolat jaudindamasis dėl savo miklumo ir sumanumo bei to, ką jam pasakys galvoje įsimetęs pykčius. Deja, kad ir ką mažulėlis darė, jo įnamiui vis buvo negerai. Laimei, pastebėjo skruzdėliuko kamavimąsi viena išmintinga skruzdėlė, gyvenusi kambaryje priešais mažojo apartamentus. Kiek pagalvojusi, gudrioji senė patarė mažyliui pasikviesti į pasimatymą… patį save. Jam šis pasiūlymas rodėsi didžiai netikėtas. Bet… kaipgi nevikrus ir smulkus skruzdžius kvies ką nors į susitikimą? O dar patį save?! Ėmė jis atsikalbinėti, priešgyniauti kaimynei, tačiau pastaroji nė girdėti nieko nenorėjo ir mikliai susisukusi atnešė drovuoliui pušų spyglių kvapo odekolono. Ką darys mažasis – pasikvėpino ir baisiausiai spurdančia širdute išėjo kviesti savęs į pasimatymą.
Nors ir drebėjo kaip vėjo papūstas epušės lapelis, skruzdėliukas save įveikė gan lengvai : užsikirsdamas sumikčiojo, kad „džiaugiasi susipažinęs“, kad „norėtų malonią pažintį pratęsti“, kad „pavaišintų pienių vynu“ bei „paprašytų maestro Žiogo pagriežti“. Šių banalių frazių visiškai pakako, jog jis sužavėtų pats save ir pasimatymo data buvo akimirksniu numatyta.
Paskirtąją dieną žavusis herojus nesitvėrė savo kailyje: jau nuo ankstyvo ryto buvo energingas, nors susijaudinęs, tad baisiai gerai ir greitai ėjosi šapelių ieškojimas bei nešiojimas. Žinoma, vakarop kur buvęs, kur nebuvęs atsliūkino ir nerimas, sujaukęs mažylio mintis visai prieš pasimatymą : o kas, jeigu viską sugadins? Jei neišlemens nė žodžio? Ką atsakys paklaustas apie mylimiausią muzikos grupę ar knygą, atrodė, visi herojai ir kiti faktai iš galvos išgaravo kaip šlapiu maišu trenkus! Laimei, minutės nebeleido prabangos toliau postringauti, nes buvo pats laikas keliauti į susitikimą – juk jis nenorėjo versti pats savęs laukti.
Pačiame pievos pakrašty nuostabiai griežė muzikalusis Žiogas, sutikęs pasmuikuoti už minimalų užmokestį – taip jis buvo sužavėtas pasimatymo idėja. Jonvabaliai švysčiojo aplinkui, sukurdami kone romantiškojo Paryžiaus atmosferą, o pūstelėjęs vėjas pakvietė žolės stiebelius vakaro valsui. Ir tada prisiartinęs prie telkšančios vandens balos skruzdėliukas pamatė save – vyriškį iš stuomens ir iš liemens. Prieš akis vėrėsi vaizdas dailaus vaikino, pasitempusio ir išsitiesusio po ilgo šapelių tampymo. Pamatė jis ir guvias, mėnesienoje žibančias akeles, kurių tiesiog negalėjo nemylėti. Ech, tai buvo simpatija iš pirmo žvilgsnio!..
Ilgai vakarieniavo skruzdėliukas pats su savimi, paskui šoko taip, tarsi niekas nematytų, vėliau dar skaičiavo žvaigždes ir suposi ant pienės lapelio… Smagus ir pavargęs, jis tąnakt grįžo į skruzdėlyną, tyliai bidzeno koridoriumi, kad nieko nepažadintų, ir pirmą sykį gyvenime užmigo toks laimingas. O svarbiausia, kad daugiau jo niekada nebekankino įkyrūs įnamiai, nes širdyje apgyvendino kai ką puikesnio – patį save.