Man dar tik devyniolika ir natūralu, kad gyvenime aš nesu mačiusi daugybės dalykų, pavyzdžiui, Karališkųjų pingvinų. Dar niekada neteko matyti laimingo loterijos bilieto su milijonu, paslėptu už skaičių kombinacijų. Arba Vencavų ežero Lochnesės, kuri, esu tikra, gyvuoja, tik kad ir kiek bežvejočiau, man nepasirodo net jos uodegos žvynelis (kita vertus, gal tai ir menkas nuostolis). Nesu mačiusi savęs iš šono, nors štai mano tėčiui kadaise pavyko paspoksoti į save. Žinau, jog mama tuo netiki, bet aš manau, kad tokia galimybė tėčiui buvo pasitaikiusi ir jis, aišku, ja pasinaudojo. A, dar nė nesutikusi Kalėdų Senelio pati tokiu (tokia?) tapau ir bandau kuo sėkmingiau įvykdyti jo pareigas. Niekada nesu buvusi ir soliariume, tad nemačiau ir to sarkofago, į kurį gulasi visi, kurie nori išsirinkti gražiausią iš galimų penkiasdešimties atspalvių. Odos atspalvių. Ir nepaisant to, kad dar nė karto nepabudau Japonijoje žydint sakuroms, nešokau iš lėktuvo pasikliaudama parašiutu (kol kas), nemačiau gyvai dainuojančio Bryan Adams‘o ir lig šiol nežinau, kaip atrodyčiau su pandos kostiumu, vis dėlto manau, kad gyvenime man teko pamatyti išties daug ką.
Kad ir šiandien : parduotuvėje mačiau jauną tėvą, kuris už rankutės vedėsi mažulytę mergytę, dydžio sulig mano keliais, o gal ir mažesnę, nes visgi mano keliai yra gana aukštai, galit net ir apytikriai paskaičiuoti, jei visas mano ūgis siekia 175 cm. Žodžiu, vedasi jis ją ir sako : netikėk jais, čia tik reklaminis triukas. Iš karto pagalvojau, kad tai vienas tų dalykų, kuriuos pamatyti yra įspūdinga.
Dar vienas dalykas, kurį mačiau, ir tikiu, kad ilgai nepamiršiu, buvo tokia raudona kraujo mozaika, ant tos keistos žalios medicininės paklodės pasipylusi tiesiai iš mano burnos. Tada gulėjau ant vienos tų lovų su ratukais ir mačiau, kaip po mano skruostu per tą žalsvai melsvą medžiagą sunkiasi tirštas skystis. Nerimavau, kad kraujo bus tiek daug, jog susiteps visa greitaeigė lova. Tai štai, manau, šitą savo „pamatymą“ irgi priskirčiau prie tų ryškesnių.
Paskui aš pamačiau žemuoges, suvertas ant smilgos, ir tai buvo kur kas gražesnės raudonos spalvos vaizdinys. Jos kvepėjo vėju, atšiaušiančiu nuo jūros, jos kvepėjo visai kaip vasara, buvo nuraudusios tarsi nuo birželio pakštelėjimo į skruostą ir dabar manau, kad į jokias uogas niekada negalėsiu pažiūrėti taip, kaip tada pažiūrėjau į savo žemuoges, valiūkiškai ir dar vaikiškai besisūpuojančias ant smilgos.
Galiausiai, visai neseniai ir netyčia, neplanuotai ir netikėtai, eilinę dieną rojuj, kaip dainuoja mano bendravardė, ėmiau ir pamačiau save. Garbės žodis, buvo labai įdomu. Skubėjau išbėgti kažkur, nepamenu kur, bet čia nuolatinė mano būsena, nes visada turiu kažkur išbėgti ir sukinėdamasi vonios kambaryje tarsi per laimingą atsitiktinumą pagavau savo žvilgsnį veidrodyje. Akis. Aš turėjau akis. Tokias, kokių visada ieškodavau kituose. Iki šiol mėgstu žiūrėti žmonėms į akis, ieškoti juose rainelės virpėjimo, kraujagyslių rezginio, taškelių ant vyzdžio, Marso kraterių, Didžiojo Kanjono, atskilusio ledkalnio ir gal net trijų gramų sielos. Ir štai aš, stoviu vonios kambaryje turėdama akis. Ir kraterius jose, be abejo. Mano veide buvo raukšlių, tų plonyčių griovelių, nusileidžiančių abiejose lūpų pusėse tarsi jais ką tik būtų nubėgęs Niagaros krioklys. Išvarvėjo visas ir paliko savo antspaudą prie mano lūpų. Gal būtų bučiavęs, nes prisiartino pavojingai arti, bet taip ir neleidau, nes šypsojausi jo grioveliais. Turėjau savo šypsenos raukšleles, kurių visada taip ieškau praeivių veiduose vildamasi, kad jų veiduose irgi kriokia Niagara. Spoksodama į veidrodį nusišypsojau ir pastebėjau Mėnulio skyles, išmuštas skruostuose. Pamaniau, ar gali būti, kad Mėnulis taip arti, jog įmanoma piršto pagalvėle uždengti jo skylę…? Gal čia ne Mėnulis arti, tiesiog mano pirštai dideli. Taigi, supratau turinti veidą. Kad ir kaip beprotiškai kvailai tai skambėtų, aš turėjau viską, ko su užsidegimu žvalgydavausi kituose, turėjau veidą. Savo veidą. Savo Niagaros krioklius nuo šypsenos, kurią begėdiškai išprovokavo prie jūros augusios žemuogės. Ir Mėnulio skyles, kurias gimtadienio proga nutarė padovanoti mama. Galiausiai, savo Marso kraterius akyse, kurios šį tą jau matė, bet iš esmės nematė nieko. Ar viską? Mama sako, kad niekas tai tas pats kas viskas, nes konkrečiai nenusako nieko. Bet niekas labai tinkamas žodis, kai rašau, kad niekas neturi tokio Kanjono, kurio aukštikalnėmis būtų matęs jauną tėtį su mažulyte mergyte. Dar niekas nėra manęs matęs. Kaipgi galėtų, jei aš pati save pastebėjau tik dabar, vonios kambaryje…
N.Letukytė