Klausia : „ Ar tavo širdis ima plakti greičiau, kai esi šalia manęs?“ Nė velnio. Jei jau širdis „trankosi kaip pašėlusi“, tai dunksi ji anaiptol ne susižavėjimo ritmu, o tikrų tikriausia tachikardija. Ir nėra ko džiūgauti paaiškėjus, kad įsivarei širdies ligą. Ir dar, neduokdie, vasarą. Žinot, kaip tos oro permainos slegia „širdininkus“ – ir karštis, ir liūtys išvargina… Šiaip ar taip, tas nuovargis netrukdo žmonėms toliau šnekėti ir nusišnekėti, kaip sakoma, nusigrybauti į lankas apie būtus ir nebūtus dalykus. Apdergė tave paukščiukas, kai linksmai striksėjai gatvele, pasidabinęs savo naujutėlaičių baltų kelnių platėjančiomis klešnėmis (pasak kaimynės Anzelmutės, dabar itin madingos tokios kelnės), ir džiaukis, žmogau, mat tai tikrų tikriausią laimę pranašauja. Suprask, ne apdergė tave kakučiu, o pašventino žvaigždžių dulkėmis. Vėlgi visiška netiesa. Jeigu pakrikštijo, tai ne dėl to, kad tai kažin ką reiškia. Na, nebent tai, kad tave paženklino ir iš baltų klešnių nekas teliko. Tik „skalbenkei“ darbas. O su tais darbais visai atskira šneka. Žmonės patys be galo, be krašto jų prisigalvoja, o po to kaip užvesti skundžiasi, kaip sunku, va, anei laisvos sekundėlės prisėsti. O ar gali būti kitaip?
Pasisodinkim bonsą. Oi, bus smagu, suprask, turėsim bonsą,- baisiai egzotiška!- o dar Anzelmutei parodysim, ta iš koto išvirs. Na, ir ką su tuo bonsu? Stovi… anava, ten. Taigi ir asilui aišku, kad tą siauraakių pasididžiavimą ir laistyti, ir tręšti, ir persodinti, kartais apkarpyti ar nuo vasaros karščių apsaugoti reikia, bet užtat kaip pikta, kai tasai nenaudėlis tarsi sąžinės priekaištas dūsauja visas suglebęs, nuvytęs ( tarsi žmogus) – negalėtų augti ir žaliuoti! Reikia aplinkui išpuikėlį tupinėti ir – šiš! – į orą pakyla tos jūsų laisvos poilsio minutės. Na, ir kam gi to bonso išvis reikėjo? Turi, prašom. Aišku, ne kaži ką, tik papildomo darbo. O ir Anzelmutei tokio poveikio, kaip tikėtasi, nepadarė. Nepuolė tokio paties pirkti – knygą apie Tibeto pratimus įsitaisė. Sako, jokio vargo, atseit ne darbas, o grynas malonumas. Raito nugarą vidiniam kiemely, markstosi kaip katė prieš saulę – ir švilpt jai ,,ant to bonso“. O tu šitiek apie jį tūpčioji, kitas net vaikus mažiau žiūri.
Anzelmutė vis dar užsivedusi su tuo Tibetu, tik apie tai ir tešneka. ,, Kaip aš švariai kvėpuoju, kaip lengvai įveikiu laiptus, o jau dvasia – dvasia kaip kunigėlio.“ Myki kaip nubaustas pirmokėlis prieš ją, o galvoje tik tas velnio neštas ir pamestas bonsas. Ir, žmonės, čia net ne pavyzdys – dulkelė viso to, ko patys prisikuriat. Perstumdom baldus. Išsiplaunam sportbačių raiščius. Dar reiktų surūšiuoti nuotraukas. Pagaląskim tą peilį… Kokį peilį? Nagi tą, kurio dar nė karto nenaudojom. Pikta. Ir sugalvoti reikia tokiais niekais užsiimti! Geriau savo bonsus pasilaistytumėt.
Neda Letukytė