Rugsėjui įpusėjus nusipirkau patogią darbo kėdę ir visiems aplink gyriausi su patarimu lūpose: ruoškitės ir jūs antram karantinui, dar vienam mokslo ir kompiuterinių susitikimų pusmečiui ant kėdės priešais ekraną. Taigi, neklydau: kaip krevetė raitausi ant 25 kilogramus sveriančio agregato nedidukiame, vis dar studentiškame kambarėlyje. Kodėl žinau savo kėdės svorį? Geras klausimas. Tiesiog negalėjau nepatikrinti po to, kai geriausia draugė ją užnešė į penktą namo aukštą.
Tiesa, teoriškai su naujuoju pirkiniu galėjau bogintis ir pati, nes tuo metu žaizdą ant dešiniojo kelio jau buvau užsigydžiusi. Liko randas, dabar po vieną absoliučiai atsitiktinį ir nelogišką turiu ant abiejų kojų. Na, naujasis puikiai reprezentuoja praėjusių metų viražus: aš paprasčiausiai užkliuvau už savęs. Lipdama iš pavėžėjo automobilio susivyniojau savo kelnių klešnėse ir negrabiai žnektelėjau ant plytelių prie didžiulio prekybos centro. Buvau labai didelė, tai neverkiau. Tik paskui sučiaupusi lūpas bandžiau atplėšt lengvą vasarinį kelnių audinį nuo žaizdos, išmirkiusios drabužio medžiagą kraujyje. Nepaisant to, maklinėjau išdidi, ėjau pietų ir valandų tikslumu dėliojau poros ateinančių dienų grafiką. Dėl to ir sakau, kad epizodas – kaip šių metų santrauka: esi tiesiogine prasme išsitėškęs, susikruvinęs, bet vis dar pilnas vilčių. Ak, šventas naivume, koks tu mielas!
Iš esmės nežinau, ar turiu teisę skųstis pastaraisiais dvylika mėnesių. Neskaitant to, kad kalbame apie širdis išdraskiusius 2020-uosius, šiais metais išgyvenau dvi dienas, neabejotinai pakliūnančias į TOP 5 mano neilgo gyvenimo dienas. Laimingiausias, tas, kurias bet kada gali kasetės principu atsisukt galvoje ir išsišiept nuo ausies iki ausies. Tai kaip po viso šito gali pykt? Pamenu, vienos iš jų vakaras buvo prinokusio birželio skonio. Ėjo pirmasis penktadienis, kai nuo kovo vėl veikė barai ir restoranai, degė žibintai, kaukė mašinos, o žmonės plaukte plaukė senamiesčio gatvėmis, prakaituotais kūnais besistumdydami ant netikėtai per siauru tapusio grindinio. Gyvenime tokių naktų būna mažai, tą tai galiu patikinti. Staiga nebėra laiko, viskas padaryta, niekas nelaukia, namuose tuščia, šalia – keli draugai, kuriuos myli ir kurie, žinai, myli tave. Lūpdažis, kaip tyčia, laikosi it priklijuotas, jo nenuplauna net tosto palydėtas gurkšnis. Manau, jei angelai žmonėms ir galėtų ko nors pavydėti, tai tokių nemiegotų birželio vidurnakčių, kai niekas net norėdamas negalėtų įrodyti, kad pasaulis nepriklauso mums. Esi saugus, esi jaunas, esi pakylėtas, o kiekviena nuvaikščiota ir nuverkta miesto pakampė – namai. Man atrodo, galėjau justi, kaip vasara susigeria į kūną, kaip plaukai apsunksta nuo dar tik iškrisiančios rasos, kaip kūno nunešioti apgamai staiga sugula į žvaigždynų braižomus žemėlapius, o mūsų nedarni, išsiblaškiusi ir laiminga daina visas gyvenimo negandas negrįžtamai nubloškia ten, kur joks žmogus nėra užklydęs. Deja.
Matyt, daugiau nei bet kada nežinojau, kaip elgtis ir ką sakyti, bet tik dėl to ir buvau priversta išmokti nežinoti. „Tai ką dabar darysi?“, sakyčiau, buvo mano metų klausimas, kurį, man adresuotą, išgirdau n+k kartų. Nežinojau. Atrodo, šiemet nemokėjau paguost nei kitų, nei savęs, neradau tinkamų ramybės ir užuojautos žodžių, kurių, deja, reikėjo ieškoti. Didžiąją laiko dalį jaučiausi stebinti šiam kraštui per sraunią upę – gerokai vėliau susivokiau esanti pati jos nešama. Todėl ir tylėjau daugiau nei įprastai. „Nežinau, ką pasakyt…“ – girdėjosi iš manęs. Galbūt kartais per daug ir nesistengiau rasti minties ir žodžio, nes paprasčiausiai bandžiau susikaupti, susiturėti, neišskysti į pliurzę ir milimetras po milimetro varyt į priekį savo gyvenimo valtį. O ji buvo panaši į mūsų visų. Pamenu, Didįjį Penktadienį įsijungiau tiesioginę transliaciją iš Vatikano. Eina Popiežius per šaltą, nulytą ir iki skausmo tuščią aikštę, o man toks karštis per pakinklius – dabar aš iš tikrųjų mačiau, kad esame vienoje valtyje; dabar aš turbūt pirmą kartą savo, kaip krikščionės, būtyje taip aiškiai pajutau, ką reiškia broliai ir seserys. Ką reiškia, kai jų nėra aikštėje ir prie bendro Velykų stalo. Patyriau siaubą ir viltį, jie abu puikiai išsiteko mano tankiai apstatytame kambarėlyje.
Savojoje valtyje arba ant kėdės (manykite, kaip kam patinka) šiais metais turėjau ir dar vieną pradžią, kurią, priklausomai nuo nuotaikos, išsitraukdavau arba kaip kozirį, arba kaip „durniaus“ žaidime niekam netinkamą juokdario kortą. Po to, kai ėmiausi studijų, darbo dieną paankstinau valanda, o pavėlinau, ko gero, dvejomis. Pamenu, antra ar trečia rugsėjo savaitė. Iš biuro grįžti namo nespėjau, priešais kabinetą esantis bufetas užsidarė iki mano apsilankymo, o čia jau ir paskaita. Baigdama darbo dieną paprasčiausiai išjungiu elektroninį paštą, jo vietoje išsyk pasirodo dėstytojo veidas. Labas vakaras. Koridoriuje valymo įmonė pradeda tvarkytis, prieš akis šmėžuojantis dulkių siurblys – čiūūūžt čiūūūžt per grindis ir mano paskutinių dienos jėgų taurę: nemaniau, kad kokiomis nors aplinkybėmis šitas garsas gali migdyti. Penkių minučių pertrauka, per ją apsisiaučiu šaliku ir išsiaunu iš batų – po ištisos trepsėjimo dienos kojos kaip prispaustos varstoto. Patrinksiu stalčiais, viename jų mėtosi vakarykštis sausainis. Fantastika, nieko skanesnio nesu ragavusi. Man lieka dar trys laisvos minutės, nustebtum, kiek per jas gali nuveikti: rugsėjį dar nežinojau, bet lapkričio viduryje jau buvau įsigudrinusi taip giliai užsimerkti, kad organizmas apsigautų, jog miega. Arba gali sukirsti vakarienę, jei reikia energijos – gabalą šokolado, po jo dar vieną paskaitą atlaikai užtikrintai, su guvaus atsakinėjimo gaida. Tokiais vakarais grįždama namo (kai tai dar buvo galima) labai daug galvodavau apie prasmę. Ne gyvenimo (per atostogas Nidoje mama pasakė, kad tokios nėra, tai nustojau sukti galvą), bet savo veiksmų. Temą it ping pongo kamuoliuką stumdydavau nuo vieno smegenų pusrutulio prie kito ir galbūt dėl to, kad būdavau gerokai nuvargusi, nesusigalvojau nieko geresnio kaip tai, kad išpildyti savo svajonę yra prasminga. Tai, kad pastangos ir jėgos, kurias sutelki į tikslą – kad ir patį nereikšmingiausią ar paprasčiausią – nėra iššvaistyta energija. Ši energija kuria, šita jėga stato mūsų asmenines kosmines raketas. Ir sudėtingiausiomis metų akimirkomis giliai širdyje drąsinausi, kad savąją dar tik paleisiu. Taigi, šitaip mintydama ir vilkdama namo savo nuvargusių kaulų rinkinį išspausdavau šypseną, kurios dar niekas nėra matęs. Taip šypsomasi tik sau, dievaži.
O gyvenimas ant kėdės tęsėsi pilnu tempu. Kartais atrodydavo, kad įsimūryjau „Švilpiko dienoje“, nes tame pačiame krėsle prie siauro stalo jau ir dirbau, ir mokiausi, ir užmigdavau, ir pavalgydavau, ir filmus žiūrėdavau, ir rašto darbus rašydavau. Metams persiritus į antrąją pusę pradėjau sarkastiškai paistyti, kad, jei mano darbai ir kolegos tupi kompiuteryje ir dalį savo dienos patiriu tik per ekraną, argi tai tos dalies nepadaro paprasčiausia virtualia realybe, išjungiama vienu klavišo paspaudimu? Argi neišeina, kad šitiek daug savo paros valandų dedikuoju iš esmės netikriems dalykams? Draugė paprotino liautis su šitais išvedžiojimais ir aš jos paklausiau. Na, iki šio momento. Bet, kadangi nepretenduoju nei į valstybės perversmus, nei vėliavnešius, nei į vaikų ugdymą, tai leidžiu sau pažaisti. Viena dešimtąja būdamas pusės nulaužtos plunksnos lygio rašytoju turi teisę prisipaistyti virtualią realybę, nes kas gi kitas galėtų. Juk pasaulis pažino ir žmonių, sugalvojusių mergaites, pakeliančias arklius ar drastiškai susitraukiančias nuo pyragėlio.
Kai pritrūkdavau realios realybės, eidavau į mišką, klausydavausi lietuviškų dainų, gegužę išmokau porą iš liaudies muzikos lobyno ir vėlyvais vakarais niūniuodavau užvertus galvą į jauną mėnulį. Ilgėjausi žodžių, neiškraipytų telefoninio krebždesio, bendrų stalų nudainuotuose baruose, buvau pasiilgusi žmonių, savo buvimu primenančių man, kas esu. Todėl pavasarį itin brangios buvo lietuviška nostalgija skambančios Kernagio plokštelės, Velykų laukimo tradicijos, į prisiminimų lentą susmeigtos fotografijos ir poezija, šokanti Radausko eilutėse: „Ir puola širdis ant kelių/ Prieš tas žydinčias radastas“.
O kalbant apie poeziją, visus metus many skambėjo keli Marcinkevičiaus žodžiai. Paprasti ir savi, bet kartu ir tokie daugiabriauniai. Kai žiūri į žmones, kuriuos myli; kai susikaupi prieš audrą; kai padedi tašką; kai eini per nuščiuvusį miestą; kai meldiesi; kai gamini pagal mamos receptą; kai raudi; kai tyli, nes ką čia bepasakysi…– tada savy girdžiu: „kai jau žinai, tik nežinai, kada…“.
Šiaip jau žmonės mėgsta žaisti su laiku. Pamenu, liepai įpusėjus pagaliau sutikau šešerius metus nematytą bičiulį. Vietoj pasisveikinimo džiugiai konstatavo, kad visai nepasikeičiau. Koks juokingas, dievaži. Vien jau akinių rėmeliai ką reiškia, o kur dar visi šukuosenos ir pirmųjų nerimo raukšlių fokusai. Bet vis dėlto – išgirdus tarsi palengvėja: gal tikrai mumyse yra kažkokia konstanta, iš kurios atpažįstam draugus. Gal tikrai visas pasaulio laikas tėra dabar ir kažkada? O kas, jeigu pirmadienis ar ketvirtadienis kažką reiškia tik gerą savaitę, po kurios visi saulėlydžiai sueina į „taigi tada“. O kada? Kažkada. Man ramiau žinant, kad visas šitas metas reinkarnuosis į paprasčiausią „kažkada“. Kartą taip jau nutiko – prisimenant 2020-uosius, iš kurių teliko kelios brangios šypsenos, netikėta naktinė liūtis Nidoje, pasivaikščiojimuose miškais nutrinti sportbačiai, kisielius ant Kūčių stalo ir pora tostų už draugus.
Kai kelsiu taurę už 2021-uosius, prisiminsiu ir savo kėdę. Tenka pripažinti, man šitie metai nebuvo pats gardžiausias saldainis, bet tik pagalvokit, ką kėdei reiškė prilaikyt ir kartas nuo karto paspardyt šitą per 2020-uosius besiridenantį užpakalį.