Pasirodo, šitaip ant galvos nugriūna birželis, šitaip išsišluoja priemenes ir vaikštinėja ramus tykus po kiemą, kol tu dar bandai susivokti, iš kur ir kaip čia atsidūrei. Čia, šitame laike, šitoje žolėje. Kartu su vasara po truputį atsigabena ir suvokimas, kad dar vieni metai baigti (besimokančiųjų išmislas juos skaičiuoti nuo rudens lig rudens) ir suarchyvuoti atminties stalčiukuose. Ar jau tvarkingai sudėlioti?
Dėl pačių įvairiausių savo patirčių į suaugusių gyvenimą atėjau pakankamai anksti ir nors niekada nebuvau mažoji namų šeimininkė, suaugusi buvau ten, savyje, ir turbūt ne dėl to, kad būčiau labai to norėjusi – tik kitaip neišėjo. Kiekvienam iš mūsų mokytis skirta skirtingais būdais ir aš niekada nesigailėjau, kad apie gyvenimą ir mirtį, pasitikėjimą ir melą mokiausi gana skaudžiai. Tik dėl to niekada neleidau sau nuslysti nuo mano pačios išsitiesto lyno ir įsivaizdavimo, kas yra gera ir teisinga. Buvo laikas, kai man rodėsi, kad gyvenimas vyksta už permatomos užuolaidos, tačiau kaip įmanydama stengiausi atlikti savo pareigas : dukros, mokinės, draugės, visuomenininkės. Maniau tai esant tinkama ir nuoširdžiai dėl to džiaugiuosi, nes su visu tuo augo manyje glūdinti stiprybė. Kita vertus, tik dėl liūdniausių pamokų sužinojau, kad jos esama.
Ir štai praėjusį rugpjūtį aš išvažiavau iš savo tėvų namų. Kiek jie mano dabar? Kiek labai man priklauso močiutės sodo kvapas? Ar aš turiu namus? Kai kūriau Kalėdinį filmuką savo artimiesiems, užrašiau, kad namai yra ten, kur šeima. Sekant šia mintimi, dabar namus visada turiu šalia, nes tos šeimos tiek daug ir tokios stiprios, kartais jaučiamos net iš kito matmens. Kai praėjusią dieną mudu su tėčiu važiavom į kaimą, man vairuojant, šalia sėdintis keliauninkas nei iš šio, nei iš to prisiminė kažkokį manosios vaikystės epizodą, susivėlusią galvą virš motociklo, raginimą judėti greičiau, nesunkiai apibūdino ir „išsprogusias akis“. Taigi, o dabar vairuoju aš, dešinėj – vasarėja laukai, kairėj – vasarėja laukai ir jausmas toks, kad laiko nebuvo, mes važiuojame iš niekur ir tuos šimtus dienų byloja nebent jau išmesti ir niekam tikę kalendoriai, nes aš taip ir nepagavau tos akimirkos, kada praaugau mamą, kada pražilo mano močiutė, kada tėtis nupjovė šaką obels, ant kurios sėdėdavau makaluodama kojomis ir įsivaizduodama, kad laikau jas įmerkusi į jūros vandenį.
Kita vertus, džiaugiuosi tuo savo žioplumu ir aklumu, nes per šiuos metus man prieš akis ėmė vertis visas tos nesuprantamos tėkmės grožis. Juk buvau tūkstančiuose istorijų, kurias dabar reikia prisiminti ir perpasakoti kaskart vis kitaip. Klausytis su kreiva šypsenėle, nes jau mintinai žinai, kuri detalė seka po kurios ir vis tiek juokiesi ne ką mažiau, nekantrauji tas istorijas papasakoti kitiems, sukurti naujų ir taip nesiliauti, kol rankos susiraukšlės liudydamos visą virtinę pasaulinės klasikos vertų pasakojimų. Vakar netyčia užtikau vaizdo įrašą iš savo išleistuvių šventės, kur mudu su tėčiu šokame paskutinį valsą. Labai keistas pavadinimas. Pamaniau, kad niekada nežinai, kada kas nors bus paskutinis: lyg ir suvoki, kad štai – jau viskas, tą ir tą dieną baigsis trečias ir penktas, bet visgi visos pabaigos ištinka netikėtai. Visai kaip mūsų kelininkus žiema. O tada – kaip toj valso dainoj „širdis kaip paukštė pašauta spurdėjo“… Gal ir dažnai spurda, nežinai, ką daryti, už ko griebtis ir leidi jai maskatuotis, viliantis, kad spurdėjimą bus patogu prisiminti. Paskutiniai kartai mus užpuola netikėtai – pradžios irgi.
Aš vis bandau sugalvoti, kaip jaučiuosi šitoje savo pradžioje. Kai iš savo jaukaus vienos gatvės miestelio išvykau į sostinę studijuoti. Kai dvidešimt mano bendraklasių pakeitė daugiau nei šimtas kursiokų. Kaip aš jaučiuosi savo pradžioje, kurioje turiu suktis apie keptuves ir lygintuvus, kurioje viena priimu sprendimus, kuo pasitikėti. O jaučiuosi gyva. Per šiuos metus patyriau daug jaunatviško džiugesio, vėlių grįžimų paskutiniais autobusais, iki ašarų virpinančios muzikos, bet kartu su lietumi užklupusiais gaivalais dar labiau „įsigyvenau“. Sunku ir paaiškinti, bet atradau nuostabių dalykų, kuriuos, regis, žinau kaip nenuginčijamą tiesą. Pavyzdžiui, kad ir koks pavargęs, aptingęs ar niekam tikęs sau atrodytum, visuomet reikia rasti laiko arbatos puodeliui su kitu žmogumi. Visada reikia nubėgti ir padovanoti gėlę ką tik scenoje pasirodžiusiam draugui. Reikia pasivaikščioti su žmogumi. Pavalgyti ledų su žmogumi. Tokiems dalykams pastarąjį pusmetį išleidau daugiau nei pusę savo turimo laiko ir, dievaži, nei kiek nesigailiu. Atrodo, intuityviai jaučiau, kad nieko nenutiks, jei porą valandų skyrusi kitai asmenybei paskui nueisiu miegoti kiek vėliau, nes teks ilgiau pasėdėti prie knygų. Jaučiau, kad teisinga ir reikalinga leisti žmonėms žinoti, kad jie brangūs ir svarbūs, kad su jais malonu kalbėti ar tylėti. Ir iš tiesų, aš suspėjau viską: puikiais pažymiais išlaikiau egzaminus, dalyvavau galybėje renginių, kūriau ir niekaip negaliu atsidžiaugti mane supančiais žmonėmis. Visi tie, kuriems skyriau savo laiko, mane pastebimai augino idėjomis, žodžiais, judesiais – viskuo. Kai mokslo metai baigėsi ir aš keletą dienų praleidau ramiuose tėvų namuose, kurį laiką jaučiausi taip, tarsi aš nepriklausau sau ir, toli gražu, ne dėl savęs esu. Tai labai keista, galbūt kai skaitote, viskas primena kliedesius, bet aš negalėčiau to sugalvoti, nebent turėčiau neįtikimai lakią vaizduotę. Ne, neužtektų ir anos.
Itin ryškiai, kaip niekad anksčiau, ėmiau pastebėti stebuklingus žmonių ryšius: jų prisitaikymą prie vienas kito, minčių ir judesių simbiozę, nesiliaujantį ir dinamišką šokį, kuriame kiekviena detalė svarbi. Į šitą choreografiją įsiliejo net ir mano puikioji kambariokė laikui bėgant apsipratusi su mano stalinės lempelės šviesa naktimis, su eilėraščiais ant kiekvieno pustuščio popierėlio kambaryje. Per sesiją aš kūriau jai matant ir, po tylos pertraukos, ji pasakė, kad ką tik matė gimstant aštuntą pasaulio stebuklą. Tobula harmonija. Koks šokis, kai eini miško takeliu su nuostabiomis draugėmis ir trauki sutartinę, kurią girdi pirmą kartą, bet visgi moki jos žodžius ir supranti melodijos bėgimą. Simbiozė. Man patinka matyti, kaip žmonės savo žingsnių tempą priderina prie kito žingsnių, kaip pasislenka kažkam prisiartinus, kaip net nejudėdami nubrėžia artumo ribas, kiek prieiti galima. Mes visi tai žinome, bet grakščiai sau meluojame. Esu visa savo esybe įsitikinusi, kad giliai savyje kiekvienas žino visus sau rūpimus atsakymus, jaučia kaip jaučia ir jaučia kitus, tik labai labai seniai, gal prieš milijardus metų mes išmokome žaisti slėpynių ir taip įnikome į šitą žaidimą, kad atsinešėme jį į namus, prie savo pietų stalo, į savo knygas ir muzikos įrašus. Bet juk tai puiku: argi gali būti kas gražesnio nei save ir draugus atrasti bežaidžiant?..
Įdomu ir tai, kad pastaruoju metu ėmiau labai aiškiai ir ryškiai justi savo kūną, kartais geliantį ir pavargusį, bet jauną ir gyvybingą, dar netreniruotą, bet stiprų patį „iš savęs“. Nemažai šios jausenos atsirado ir mano eilėraščiuose išsyk su venomis, rankomis, delnais, pėdomis – jie visi parašyti kvėpuojant, kraujui tekant, vandeniui manyje cirkuliuojant. Šitie pojūčiai it nauji laikosi dar nuo žiemos. Su jais ateina daug laisvės ir jėgos, dėl to taip reikalinga tapo vakarais kojas mazgotis lauke, nardinti jas į šaltą šulinio vandenį ir šluostyti ne rankšluosčiais, o braukiant per neaukštus žolės stiebelius. Nepasitiesus paklodžių parkristi ant žemės. Skinti ramunėlių žiedus arbatai tol, kol pageltonuoja pirštų pagalvėlės. Pjauti žolę močiutės kiemelyje iki prakaitas ima sūriai leistis per odą. Žaisti su šunimi tol, kol jo aštrūs dantukai paleidžia šilto kraujo srovelę iš mano dešiniojo delno. Ir visu tuo mėgautis. Atrodo, kad jaunystė palaimingai bėginėja mano nervų ląstelėmis ir aš vėl jaučiu.
Viską apibendrinus galiu džiaugtis, kad šie metai man buvo išsivalymo ir išsilaisvinimo laikas, kada iš naujo pamačiau daugybę kasdienių stebuklų, grožio ir magijos mane supančiuose žmonėse. Vieną vakarą su mama praleidome gulėdamos tamsoje, pasirėmusios viena į kitą ir klausydamos senų, kadaise populiarių lietuviškų dainų. Dėl tavęs galiuuuuu….! Kai taip vakarojome, pamaniau, kokios gražios esame ir labiausiai išpuoštos sava stiprybe. Aš žinau mamos istorijas, ji žino manąsias, o mes vis tiek gulime supynusios savo kūnus ir dainuojame nakčiai eksperimentuojant su tamsa. Ir ką tu padarysi? Kokia ypatinga yra žmogaus širdis, kad ne vieną kartą sustojusi iš nusivylimo, skausmo ir liūdesio ji vis tiek dainuoja!
Kartais protas pavargsta ir smegenys nori nors trumpam atsijungti ir tiesa ta, kad joms retsykiais pavyksta. Tačiau svarbiausia tai, kad kai racionalumas ima logiką už parankės ir išeina atostogų, čia visada lieka gyvenimo pojūtis ir rytojaus viltis. Viskas prasminga.