Skruzdėliukas jau buvo nutipenęs gerą gabalą kelio, kai pakilo Šiaurys (ar Pietys? Jų jis taip ir neišmoko atskirti) ir reikėjo pasiskubinti, kad sujudęs vėjas neišblaškytų taip skrupulingai rinktų šapelių. Antradienio Saulė jau gulėsi į kopas ir Skruzdėliukas n-ioliktąjį kartą šyptelėjo pats sau, darsyk pasijuokdamas iš neišmanėlių senolių, kurios užsivedusios kartodavo, kad Saulė nakvoja jūroj. Senos tarkos, ką jos išmano. Taip bemintydamas Skruzdėliukas kluptelėjo ties mediniu…
Neperskaityti laiškai
Neda LetukytėPraėjo lygiai metai po to, kai parašiau „Pasikalbėjimą sau“ (jį prisiminti galima čia). Gana keista skaityti jį dabar, kai dalies praėjusį birželį išrašytų jausmų nebeturiu, nes juos vėjas (žinoma, būtinai vėjas) išnešiojo. Bet tuščių stiklainių nėra ko laikyti, tai vartydama metų senumo pergamentus labai aiškiai jaučiu, ko nejautusi tada. Prisipildžiau naujų dalykų ir esu nepaprastai dėkinga už tai, kad netenka skimbčioti kaip ištuštintai skardinei –…
Šią savaitę vėl padariau (ir patyriau, žinoma) keletą nesąmonių. Gal ir norėčiau, kad tai mane nors kiek stebintų, bet šita viltis jau senokai keli metrai po žeme. Su drauge kalendoriuje ėmėme žymėtis dienas, kada nutinka kokia nesąmonė. Jei nuoširdžiai, baisu ir atsiversti tą kalendorių, jausmas toks, kad šis pavasaris maudyte maudo lavinoje nesusipratimų, praradimų ir žavingų pokštų. Dievas žino, kartais su visu tuo susidoroti būna…
Apie svarbius dalykus dažniausiai skaitoma iš užrašinės, nes ten jiems ir vieta. Pakalbėti galima apie vestuves ir laidotuves (pastarosios vyksta dažniau), bet svarbūs reikalai… jiems lemta voliotis stalčiuose ar dar neišgimdytiems suptis minčių placentoje. Keletą jų savy nešiojausi solidžią savaitę, bet kaip nevyko tas gimdymas „į stalčių“, taip nevyko. Nutariau pasikliauti liaudyje sklandančia išmintimi, kad kai nebesusitvarkai jovalo galvoje, tai reikia susitvarkyt bent jau jovalą…
Šiandien savo gimtadienį švenčia vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Na, „švenčia“ – per skambiai pasakyta. Kiek žinau, mano mylima draugė (ir sugyventinė jau antrus metus) dabar kepa Velykų pyragus ir neturi laiko tokiems niekams kaip gimtadienio vakarėliai. Vis dėlto, jei tik galėčiau, būtinai jai tokį surengčiau, bet kadangi šiandien reikia rūpintis dar ir margučiais, tai pasistengsiu paruošti vakarėlį štai čia, pakviesdama kiek galima daugiau žmonių…
Prieš metus vienas išmintingas žmogus man pasakė, kad tikrieji tekstai apie meilę (tuomet diskutavome poezijos tema) yra tie, kuriuose nėra šio žodžio. Įtariu, jog ši citata mane persekios jei ne visą gyvenimą, tai bent jau tol, kol išgirsiu ką nors paveikesnio. Nuolat apie tai mąstau. Žodžius. Kaip diena iš dienos nuveikiame daugiau nei jie kada nors gebės reikšti. Pabudusi kasryt pagalvoju, kad šiandien yra geriausia…
Aš puikiai prisimenu du tūkstančiai keturioliktųjų vasarą, kada nieko nežinodama apie save, o tuo labiau apie manęs laukiančius nuotykius, išvažiavau į tokią jaunųjų rašytojų vasaros akademiją. Pasiėmiau keletą savo eilėraštukų, prie širdies stipriausiai spaudžiau spausdintą lapą su eilėmis apie lietų. Tada rašiau, kad „Kažkas per lietų vaikščiot bijo/Nors iš tiesų baisu žmonių.“ Kažkaip taip. Dieve, kaip man buvo baisu: ir lietaus, ir žmonių, ir savo…
Šiandien daug galvoju apie laisvę, nors, kai rašau, kalendorius rodo sausio šeštąją ir kur kas logiškiau būtų galvoti apie karališkumą, smilkalus arba didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kita vertus, kas sakė, kad laisvė nėra viena jų. Mama kartą prasitarė, kad mano draugės – labai drąsios. Niekada neateitų į galvą tuo suabejoti. Viena kraunasi lagaminus ir užsitempusi ilgiausią turimą sijoną ruošiasi kelionei į Indiją, kur gyvas galas visokių…
Jeigu naktis būtų trijų šimtų kvadratinių metrų, ji visiems patiktų. Gyventi taptų kur kas paprasčiau, nes, po galais, tik trys šimtai. Tai, kas yra suskaičiuojama ir pamatuojama, žmonėms patinka. Jie gali sverti ir lyginti, pilstyti savo skaičius į kairę ir į dešinę, nes skaičiai neklysta, jie tik skaičiuoja. Kelintas namas, kiek metų, koks plotas ir keli šimtai kilometrų – vis skaičiuojantys skaičiai, kurie neįpareigoja galvoti….
Pasirodo, šitaip ant galvos nugriūna birželis, šitaip išsišluoja priemenes ir vaikštinėja ramus tykus po kiemą, kol tu dar bandai susivokti, iš kur ir kaip čia atsidūrei. Čia, šitame laike, šitoje žolėje. Kartu su vasara po truputį atsigabena ir suvokimas, kad dar vieni metai baigti (besimokančiųjų išmislas juos skaičiuoti nuo rudens lig rudens) ir suarchyvuoti atminties stalčiukuose. Ar jau tvarkingai sudėlioti? Dėl pačių įvairiausių savo patirčių…