Skruzdėliukas jau buvo nutipenęs gerą gabalą kelio, kai pakilo Šiaurys (ar Pietys? Jų jis taip ir neišmoko atskirti) ir reikėjo pasiskubinti, kad sujudęs vėjas neišblaškytų taip skrupulingai rinktų šapelių. Antradienio Saulė jau gulėsi į kopas ir Skruzdėliukas n-ioliktąjį kartą šyptelėjo pats sau, darsyk pasijuokdamas iš neišmanėlių senolių, kurios užsivedusios kartodavo, kad Saulė nakvoja jūroj. Senos tarkos, ką jos išmano.

Taip bemintydamas Skruzdėliukas kluptelėjo ties mediniu pagaliuku ledams valgyti ir susvyravęs su visu savo nešuliu atsitrenkė į kažką šilto ir jaukaus, ką išsyk pajuto kvėpuojant. Susinepatoginęs tuoj puolė rinkti aplink išsimėčiusių šapelių skruzdėlyno restoranėlio atidarymo šventei, tačiau jam ėmus klupinėti apie nelemtą ledų lazdelę, šviesus ir šiltas kamuolys lengvai krustelėjęs atsiduso:

– Prisiglausk.

– Ką… ką tu sakai? Ar tu man sakai? Kaip tu sakai? – karštligiškai žodžiuose kuistis ėmė mažasis nelaimėlis.

Jaukus kamuolys nusijuokė visu apvaliu kūnu:

– Glauskis, sakau. Kyla vėjas, išblaškys tavo nešulius, o tave paliks sustirusį. Neverta. Remkis mano šono ir šildykis, kol vėjas nustos purkštauti.

Šiltam kūnui bekalbant, virš Skruzdėliuko trekštelėjo blyškiai žalsvo krūmo šaka ir, triukšmo išgąsdintas, mažylis šoko prie ką tik atrasto globėjo. O iš tiesų jo būta teisaus – netrukus ėmė šiauštis žolynai, šapeliai sukruto skraidžioti, o nuo kopų vėjo atgintas smėlis blaškėsi Skruzdėliuko numintais takeliais. Jausdamas, kaip stipriau sudunksi širdis, mažasis darbininkas tvirčiau įsikibo nepažįstamo šilumos kamuolio. Tik vėliau niekais pramuštą galvą pasiekė mintis, jog šį vėsų vakarą saugaus prieglobsčio jis ieško šalia anksčiau nematyto gyvio. Kai savo piktus žaidimus žaidžia baimė, nelieka laiko galvoti. Skruzdėliukas paskubom pritarė sau, kad ši idėja – teisinga idėja ir, prisispaudęs prie šviesiojo rutulio, pajuto it banga atsiritantį jaukų ir gilų krestelėjimą. Akimirkai skruzdėliukas sutriko, jau žiojosi berti jam taip natūraliai kylančių klausimų, kai… šiltas kamuolys darsyk sudrebėjęs ėmė juoktis visu kūnu. Jo skaidrus balsas apgaubė Skruzdėliuką ir tą mažytį momentą jis suvokė, kad gyvis juokiasi kutenamas vėjo pūstelėjimo. Kutenamas pūstelėjimo… pūstelėjimo kutenamas…

– Pūkas! Tu esi Pūkas! – šokte pašoko Skruzdėliukas, pagaliau atpažinęs savo naują bičiulį.

– Žinai, jei dvejojai, kas aš, jau galėjai paklausti kokius aštuonis kartus ir visus juos aš būčiau patvirtinęs, kad esu tikrų tikriausias Pūkas, – dar kikendamas atsakė šviesusis kamuolys.

– Argi tai nebūtų nemandagu? Na, žinai, tiesiog imti ir klausti, kas tu?

– Ech, Skruzdėliuk! Net jei aštuonis kartus paklaustum, kas aš, o aš visus tuos kartus atsakyčiau, šito būtų per maža, kad tu tikrai suprastum, kas esu. Tad nematau nieko nemandagaus, kai teiraujamasi tokių tuščių dalykų kaip, pavyzdžiui, koks oras.

Akimirką Skruzdėliukas nuščiuvo ir, šalto vėjo grasinamas, tvirčiau įsikibo išmintingojo draugo. Anksčiau yra girdėjęs apie Pūkus: skruzdėlyne kalbėjo, kad Pūkų gyvenimas visai kitoks nei tas, kuris įprastas čia, namuose. Vienas kresnas skruzdžius, paprastai tylintis kada tik įmanoma tylėti, tąkart prasitarė, kad Pūkų lemtis sudėtinga, nes gražus ir ryškus jų gyvenimas gimsta su giliu skausmu. Skruzdėliukas iki šiol taip ir nesuprato, ką giminaitis turėjo omenyje, tačiau tvirtai jautė, kad ko jau ko, bet šito klausti tikrai nederėtų šią trapią akimirką, Pūkui vėl įsijuokiant nuo vėjo gūsio.

– Ar tu turi svajonę? – nurimęs pokalbį tęsė jaukusis rutulys.

– Visi turi svajonę. Ar tu turi svajonę?

– Skruzdėliuk, juk ką tik sakei, kad visi turi svajonę.

– Tiesa, tiesa… tai turi svajonę? – kad būtų užtikrintas darsyk klustelėjo Skruzdėliukas.

– Turiu, mažiau, turiu. Žinai, per savo gyvenimą aš mačiau nuostabių dalykų, manimi tekėjo tyriausi potyriai tik, deja, niekad neturėjau nieko, su kuo galėčiau jais pasidalinti, kol esu. Skruzdėliuk, jeigu apsakyčiau tau, ką išmokęs, ar papasakotum apie tai savo draugams?

Skruzdėliukas guviai linktelėjo galvele, nespėjęs sugaudyti žodžių „kol esu“ prasmės. Gavęs atklydėlio leidimą kalbėti, Pūkas giliai atsikvėpė ir ėmė pasakoti:

  • – Kai ateini į šį pasaulį, žinok, kad ateini žydėti. Visi ateinam skleistis gražiausiomis spalvomis, tik, deja, mano šeimynykščiai yra linkę pamiršti, kad žydėjimui ir spalvoms duotas tam tikras laikas. Kaip ir mudviem, Skruzdėliuk. Nevalia jo melsti, nevalia jo skubinti – paprašyk savo draugų, kad jie visuomet eitų su laiku, koja kojon su akimirka. Tada žydėjimas neliks iššvaistytas, žydėjimas bus gilus. Mažyli, tą dieną, kai sužydau… menu kaip tikrą stebuklą. Jaučiau saulę savo kūne, girdėjau bičių dainas ir toli niūniuojančios jūros kvapas man buvo savas. Tokią dieną lengva pamiršti laiką. Taip nutiko kai kuriems mano giminaičiams: jie šoko it pasiutę, žavėjosi savo spalvomis ir užsimiršo, kad ne jiems pasaulis sukurtas, o jie pasauliui. Iškutenti vėjo jie nebemokėjo glaustis šalia vienas kito, nebežinojo, kaip linguoti išvien su šeima ir, patys apstulbę nuo savo spalvų, ėmė jas saugoti ir slėpti nuo senų dūzgiančių bičių, kurios visad buvo nuoširdžios šeimos draugės. Galvas iškėlę mano artimieji nebegalėjo atpažinti, kas tikra, ir, vėją prisileidę per anksti bei per arti, buvo jo išlydėti.

– Kur išlydėti? – nesusilaikė neįsiterpęs Skruzdėliukas.

– Link jūros, mažyli. Tai – graži kelionė, bet vedanti toli nuo šeimos. Mes, jų artimieji, likome čia. Su jais ar be jų, mielas Skruzdėliuk, laikas vis tiek sukasi. Pasakyk savo skruzdėlynui, kad tai – skaudžiausia dovana ir tyriausia neganda, kurią atsinešam gimdami. Tu labai jaunas, matyt, skausmo dar nepažįsti. Ir gerai. Papasakok draugams, kad kartais būna tokio skaudulio, nuo kurio pražylama (na, tik pažiūrėk į mane!), bet skaudėti reiškia mylėti, mielas drauge. Apie meilę tu, žinoma, dar neišmanai. Apie ją savo šeimynai nieko nepasakok. Tik prisimink, kad jos pasakoti ir nereikia. Gali tik pajusti kaip smėlį po savo gležnomis kojytėmis. Smėlį, kurį laikas ir vėjas kartais išnešioja, ir jau nebesurinksi. Bet tada, mano drauge, kiekvieną dieną tipendamas per rusvas smiltis tu prisimeni, kad tavo smėlis būdavo šiltas vidudienį ir vėsus nakčia; vėl junti, kad tavo smėlis buvo trapus, bet gilus; grimzdamas smiltyse supranti, kad tavo smėlis buvo bėgantis, bet visą tave apimantis.

– Tai išeina, kad… meilė yra smėlis? – klustelėjo Skruzdėliukas.

Pūkas romiai nusijuokė ir surimtėjęs atitarė:

– Taip, bičiuli. Jei kas klaus, sakyk, kad meilė yra smėlis.

Šitaip jiems besišnekučiuojant patrakęs vėjas baigė savo nerimastingą pasirodymą ir Skruzdėliukas, sugraibęs išmėtytus šapus, išsiruošė namo. Saulės laida buvo čia pat ir jam reikėjo skubėti, bet taip beprotiškai norėjosi dar pasišildyti prie tokio jaukaus Pūko, tad Skruzdėliukas paklausė, ar jis negalėtų vėl kada užsukti.

– Kol esu, – atsakė kažin ko susimąstęs Pūkas.

 

. . .

Kitus du vakarus Skruzdėliukas praleido su Pūku. Jiedu pasakojo kits kitam gražiausias girdėtas legendas apie dangaus sukūrimą, mokėsi dainų iš tų nuogirdų, kurias sugaudavo praskrendant bitėms, ir, žinoma, dalinosi savo sapnais. Šįvakar, prieš išsiruošdamas namo, Skruzdėliukas itin entuziastingai porino, jog savo sapne jis buvęs jūros banga, kuri užsigaudavo kaskart, kai atsitrenkdavo į kranto akmenį.

Išlydėdamas bičiulį Pūkas neramiai sušuko:

– Skruzdėliuk!?

– A..?, – atsigręžęs tarė mažius.

– Tądien, kai paklausei, ar turiu svajonę… tai buvo tikrasis klausimas, kas aš esu, bičiuli. Ačiū.

– Et, niekai! – linksmai nustraksėjo Skruzdėliukas.

Tuo tarpu vėjas ėmė rangytis apie Pūką, tik šįkart pastarasis nesijuokė…

. . .

Trečią vakarą pas Pūką Skruzdėliukas išsiruošė kiek vėliau. Vis tas nelemtas restoranėlio atidarymas, mama šešiskart persigalvojo dėl to, kokia tvarka sustumdyti stalus.

Žygiuodamas per kopas mažylis vis kliuvo ir kliuvo už, regis, tik šiandien atsiradusių akmenėlių. Perlipęs paskutinį kauburėlį Skruzdėliukas kone atsilošė iš netikėtumo: jo draugo čia nebebuvo. It pašėlęs Skruzdėliukas ėmė blaškytis nuo žolyno prie žolyno, tikėdamasis aptikti dar vieną legendą pasakojantį Pūką.

Vieną iš nesuskaičiuojamų nerimastingų širdies dūžių Skruzdėliuką pasiekė pralekiančios bitės niūniuojama daina:

Šypsos, linguoja,

Į jūrą mojuoja,

Saulę išlydi,

Bet vėjas nutyli

 

Tą akimirką, užvertęs galvą į padebesius, Skruzdėliukas išvydo… jūros ošimo pusėn vėjo genamą Pūką. Pastiręs iš siaubo mažylis šoko vytis horizonte nykstančio draugo. Nors niekad ir niekur nesielgdavo drąsiai, šįkart Skruzdėliukas ėmė beatodairiškai ropštis šalimais išsikerojusiais milžiniškais krūmais. Dar niekad gyvenime jis nebuvo taip aukštai, tačiau tuo pat metu troško kilti dar ir dar, nors ir iki laiko pabaigos. Laiko. Jo jis neturėjo, neturėjo jo ir jiedu su Pūku. Nei bendro, nei pavienio laiko. Niršdamas ant šio kvailio, to idioto laiko, Skruzdėliukas kopė aukštyn, žvilgsniu bandydamas dar ir dar sugauti vėjo sūpuojamą draugą. Ir tada, kartu su uždususiu kvėptelėjimu, pasilipęs ant gležnos šakelės, jis išvydo tai, kuo negalėjo patikėti, ko negalėjo suprasti, kas buvo svarbiau už jo nesamą laiką. Saulė IŠ TIKRŲJŲ gulėsi į jūrą. Ji niekad nenakvojo kopose, kaip kad jis manė. Senės skruzdės buvo teisios, o jis… tai, ką manė esant tiesa, pasirodė nemokšiškas pramanas. Suvokęs savo klaidą Skruzdėliukas akimis surado dangumi lengvai tebeslystantį Pūką. Į jūrą, tiesa? Laimei, kad kas vakarą Saulė sugrįžta būtent ten. Vadinasi, jo draugui niekada nebus šalta ir žvarbu. Nusikamavęs Skruzdėliukas pakėlė ranką, bet žinojo, kad Pūkas jos mosto nebemato…

Tą akimirką mažylis atrado šį tą, apie ką Pūkas jam taip ir nepapasakojo. Skruzdėliukas pirmą kartą savo gyvenime pajuto ilgesį.

. . .

Per restoranėlio atidarymą skruzdėlynas švytėte švytėjo jonvabalių žiburėliais, o skruzdėliukas kartu su ką tik atrastu ilgesiu porino šeimynykščiams apie žydėjimą, spalvas, vėją ir jūroj patalus purenančią Saulę. Vakaras buvo stebuklingas, tačiau visoms istorijoms išpasakoti vėl pritrūko laiko. Laiko… Skruzdėliukas vis dar negalėjo jam atleisti. Staiga susikrimtęs dėl aplankiusių prisiminimų ištrūko iš skruzdėlyno ir, įsukęs į takelį ties penkta didžiąja žole, netikėtai susmego į smėlį. Kiekvienas žingsnelis smilčių gausiu taku šildė jo mažą širdelę, kuri net menkiausiame vėjo kvėptelėjime girdėjo gilų Pūko juoką. Smėlis negailestingai bėgo iš po kojų ir mažylis nė nesistengė jo laikyti. Užsimerkęs sustojo vakaro vėsoje, giliai atsiduso ir pajuto namo grįžtantį laiką. „Su jais ar be jų“ – it aidą girdėjo ausyse. Smėlis toliau nenumaldomai bėgo tolyn ir Skruzdėliukas niekaip negalėjo apsispręsti, ar tai – skaudžiausia dovana, ar tyriausia neganda. Šildamas nuo kiekvienos smilties jis dėkingas nusišypsojo.

 

Neda Letukytė

P.S. Pirmasis susitikimas su Skruzdėliuku čia