Kakavos puodelyje Kaip citrinos žievelėje Kaip boružės taškelyje Kaip medienos šerdelėje Visko po truputį Truputį Jūsų palaikymo „Neperskaitytiems laiškams” reikėtų anava ČIA. Trupančio trupučio
Neperskaityti laiškai
Neda Letukytė
Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Šią savaitę universiteto kavinukėje man pasisekė parašyti trumpiausią eilėraštį savo rašymo istorijoje. Garbės žodis, penkios eilutės ir, kai dabar mąstau, atrodo, net ir be veiksmažodžių. Įtariu, kad jūsų tapatybės kortelėje žodžių ir tai daugiau negu tame mažyčiame kūrinėlyje. Jį rašydama aš nežinojau, kad dar tos pačios dienos vakarą suvoksiu, kokie tie žodelyčiai teisingi. Kad grukšnodama kakavą penkios minutės iki trečios į užrašų knygelę parašysiu tikriausiai…
Pastarosios dienos smagios kaip ir prieš tai buvusios. Daugmaž taip galėtų atrodyti naujausias dienoraščio įrašas ir patikėkit, tai būtų itin nuoširdu. Kita vertus, galima imti ir apsukti šitą reikalą kitu kampu mestelėjus teiginį, kad gal ne dienos smagios, o aš smagi…? Tai čia pradžiai, truputį filosofijos. Praėjusį ketvirtadienį labai suabejojau savo karma. Prieš vieną įdomiausių paskaitų senamiestyje bičiulė mane vaišina kažin kokiu stebuklingu pieno kokteiliu,…
Būna vakarų, kai viskas stoja į savas vėžes. Ten, kur ir turi būti. Štai sėdžiu dabar apsigobusi savo rožiniu chalatu ir žinau, kad esu reikiamoje vėžėje. Vaje, toks žodis iš tiesų yra. Mano džiugesys išeina už bet kokių ribų, kai mindžikuoju prie šviesoforo žinodama, kad keliauju į vieno mylimiausių atlikėjų koncertą. Jau beveik tradiciškai imu šokti prie perėjos ir čia derėtų stabtelėti tam, kad paaiškinčiau…
Naktimis kaip ši Neišsilaiko ant tvoros Aukštielninka į Mėnulį Nukrinta juoda katė Čia girdėti Elvis Ir tas kuris aklas buvo Kurčias buvo Bet katei patiko Jo palydėti nespėjo Dainos iš šilkinių siūlų Taip ir nesurišo Juoda rudaakė katė Mėnuly vaikystė supas Su cukraus šaukštu Virš krosnies virš Mėnulio Garuoja namai Visi žino bet šventai Meluoja kad čia skamba Mėnesienos sonata Ir…
Pavasaris iš tiesų keičia situaciją. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti fenomeną, kai būdama pelėdų pelėda atsibundu dar prieš sučirškiant žadintuvui ir Gedimino prospektu pėdinu valanda anksčiau nei turėčiau? Vyturiauju kartu su gražiausio lietuviško jomarko dalyviais, ant prekystalio kraunančiais medinius šaukštus. Ir tada šis tas nutinka. Pėdose pajuntu jausmą, kad nelabai einu – greičiau jau šiek tiek šokčioju, veik nesiekiu žemės. Einu, kai kažin koks gaiviai…
Vienos durys remiasi Į kitas išvirsta Kaip kortų namelis Atlikęs be damų Karaliai rikiuojasi Ruošias į kovą Bet juk ne patys Ne patys kraujuoja Vieno atodūsio dramoj Nuskęsta rytas akmenį Po kaklu pasirišęs Juk ne pats juk ne pats Visos dramos pasibaigia Kai kavos puoduke Išaušta drumzlinas ruduo Gyvas Palaikykite „Neperskaitytus laiškus” konkurse LOGIN : balsą atiduokite paspaudę ČIA ir…
Manau, nenustebinsiu konstatuodama faktą, kad sirgti – menkas malonumas. Ypač tuo atveju, jei esi Letukytė ir sergi tik pasitaikius ypatingoms progoms, pavyzdžiui, Knygų mugei ar Laisvos kūrybos vakarui. Arba jei esi Neda ir kai susergi, tai jau taip, kad kurį laiką prisimintum ir tu, ir gydytojai. Kaip ir sakiau – sirgti nėra malonu. Patį pirmą vakarą, kai į patalus mane paguldė Saudo Arabijos karštis, aš…
Jelgava vėl organizavo tarptautinį ledo skulptūrų festivalį. Beje, didžiausią Baltijos šalyse. Nors ir varvančia nosimi, tačiau negalėjau praleisti tokio reginio, ypač kai savaitgalis Latvijoje buvo suplanuotas gerokai anksčiau. Nuvykau, pamačiau ir išsigandau : tokio lietuviškos kultūros bardako (svečioje šalyje!) man dar nėra tekę regėti. Prie ledo skulptūrų festivalio vietos įrengta autobusų stovėjimo aikštelė pasitinka akiai mielais užrašais „užsakytas“, o muziejuose rikiuojamos reklaminės skrajutės mažiausiai penkiomis…
Žemyn galva pakibęs Ant vyšnios šakelės Supasi buda Ir stebi pasaulį Pro skylę regi Kaip bunda rūkas Ir ant pečių leidžias Mažajam budai Aukštielninkas supas Saulė pėdas kutena Pasvirusio pasaulio Vis tiek neišgelbėt Per vyšnios žiedelį Tiesiasi pirštai Palangos mergaitė Jau glosto jam pilvą Tiki meile mergaitė O buda juokauja Tobulų nebūna Net ir vyšnios šakelėj