Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Na tai laimei kad jis Mano Dievas turiu omeny Dar moka melstis Ir melsdamas kelia akis Jas varto stebėdamas Kaip ne per gėlynus einu Per vasario pliurzę Meldžia nepaslydimo Na tai laimei kad jis Girdi kaip kvėpuoju Tavo kuždėjimą Į ausies kriauklę girdi Nelyginant jūra ošia Išplaukia žodžiai Pagaunantys kaskart kai Užkliūnu už kito gyvenimo Kaskart kai jau krisiu Mano Dievas…
Mano mieganti Varnai keistai tykūs Jei sapne pagautum – Žemuogių dainą Niūniuodama prakalbink Pavasariu pašauk Mano mieganti Horizontas prasideda rytoj Tik už apsnigto lauko – Jeigu bristum Palik pėdas Ir aš atrasiu Mano mieganti Visos jūros dūksta vienodai Nepiktą prakeiksmą plakdamos – Jeigu prausies Bespalvėm keterom klokis Ir aš žvilgsniu nusaugosiu Mano mieganti Sapnų upes semi Vandenį kaitini sykiu Žemuoges užmerkus Varnus kalbinsi Svečiuos vadinsi…
Prieš metus vienas išmintingas žmogus man pasakė, kad tikrieji tekstai apie meilę (tuomet diskutavome poezijos tema) yra tie, kuriuose nėra šio žodžio. Įtariu, jog ši citata mane persekios jei ne visą gyvenimą, tai bent jau tol, kol išgirsiu ką nors paveikesnio. Nuolat apie tai mąstau. Žodžius. Kaip diena iš dienos nuveikiame daugiau nei jie kada nors gebės reikšti. Pabudusi kasryt pagalvoju, kad šiandien yra geriausia…
Aš puikiai prisimenu du tūkstančiai keturioliktųjų vasarą, kada nieko nežinodama apie save, o tuo labiau apie manęs laukiančius nuotykius, išvažiavau į tokią jaunųjų rašytojų vasaros akademiją. Pasiėmiau keletą savo eilėraštukų, prie širdies stipriausiai spaudžiau spausdintą lapą su eilėmis apie lietų. Tada rašiau, kad „Kažkas per lietų vaikščiot bijo/Nors iš tiesų baisu žmonių.“ Kažkaip taip. Dieve, kaip man buvo baisu: ir lietaus, ir žmonių, ir savo…
Šiandien daug galvoju apie laisvę, nors, kai rašau, kalendorius rodo sausio šeštąją ir kur kas logiškiau būtų galvoti apie karališkumą, smilkalus arba didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kita vertus, kas sakė, kad laisvė nėra viena jų. Mama kartą prasitarė, kad mano draugės – labai drąsios. Niekada neateitų į galvą tuo suabejoti. Viena kraunasi lagaminus ir užsitempusi ilgiausią turimą sijoną ruošiasi kelionei į Indiją, kur gyvas galas visokių…
Jeigu sakytų pakartoti pasaulį Prasidėčiau nuo vakaro Viskam jau pasibaigus Kai pradžiai net prasmės nėra Tai būtų vakaras kuriame snigtų Pustydamas pasaulis susikurtų tylą Tik niekas nė nepastebėtų Per daug skubėtų laužą kurti tau Viską kartočiau nuo ano galo Smilkstančių pušų kvapo Atsiradusio dar iki visatos Nosį kutenančiam vakarui Tai tas vakaras kada Prasidėčiau muzikine dėžute Skambėčiau po užsklandos po poezijos Nors…
Gruodis visada buvo tas mėnuo, kuris man kėlė daugiausia stebėjimosi. Dar ir dabar. Šiandien (pala, jau vakar – ir vėl naktinėju iki paryčių) stovėdama kilometrinėse eilėse tam, kad nusipirkčiau jogurto, pagalvojau, koks keistas pasaulis: nubunda vieną rytą ir nusprendžia, kad tuoj Kalėdos. Tada pamažu ima kraustytis iš proto, bet taip gana žavingai, kad atsitraukus iš šono atrodo visai neįtikėtinai. Kaip paradoksalu, kad visus metus laukiam…
Dalyvis nr.1 Taip aš pirmą kartą Dar nuo Betliejaus laikų Išgirdau šventinę muziką Tuomet ji kvepėjo Muilu ant kurio pakuotės Piešia perdėm baltas pakalnutes Turėjo savo vietą Ir niekada nesibrovė Kur nereikia Jautėsi kaip pirmas sniegas Dar nespėjęs sušilti Tebekrentantis į delnus Bet tirpstantis jų nepasiekęs Taip aš prisimenu tą kartą Iki kurio nežinojau Dar tik taikiausi suprasti Kad many visada buvai Ta Kalėdinė muzika…
Gyvenime gauni Tik vieną Persefonę Norėtum laikyt cukraus Dėžutėj tik ji pati Sau mūza Ant mažojo pirštelio Užsukusi medvilnės siūlą It giją į pasaulį Kad nepamestum Riešutų kvepėjimo Iš kurio naikinanti Šviesą ateina ja tampa Pareina sodu Senam žvilgsny Ką tik nuskandinus Bitės kraujo raudonumo Šlamesį sodais Sugrįžta į cukraus Kubelį jame multivisatos Begalybės lankuos Žaidžia pirštai ir Užsikabina siūlas iš žemės Kurioj akli ir…
Kai šiandien pramerkiau akis, prireikė laiko susivokti, kodėl taip aikštijasi kūnas, kodėl kaista pagalvės užvalkalą prilietęs petys ir kodėl akių vokai sveria puskilogramiu daugiau nei paprastai. Kur ne kur įpjauti delnai tarsi paliudijo, kad vakarykštis stebuklas iš tiesų buvo – ekstremalaus bėgimo dalyvis numeris 244 tikrai pasiekė finišą. Dar ir šiandien su mama šnekėjomės, kad apie ką tik įveiktas varžybas papasakoti praktiškai neįmanoma. Apie beviltiškumą,…