Atrodė, kad tai – paskutiniai šiaurinio dangaus debesys

Nusiganę jie godžiai krito ant putojančių versmių

Gėrė iki pamišimo, kol pakilo laumių plaukai

Vėjas plėšte išplėšė jų pasijonius

Šie iš baimės perbalusiais pūkais kilo į šiaurę

Už poliarinio rato, prie likusio debesies

Tu stovėjai verandoj medinėm grindim

Nuo botų lašėjo purvinas rudens fiasko

Kai nusilenkdamas laumių beprotystei tepasakei

Dievas mato –

Aš tik norėjau nuraškyt tau debesį…