Atrodė, kad tai – paskutiniai šiaurinio dangaus debesys
Nusiganę jie godžiai krito ant putojančių versmių
Gėrė iki pamišimo, kol pakilo laumių plaukai
Vėjas plėšte išplėšė jų pasijonius
Šie iš baimės perbalusiais pūkais kilo į šiaurę
Už poliarinio rato, prie likusio debesies
Tu stovėjai verandoj medinėm grindim
Nuo botų lašėjo purvinas rudens fiasko
Kai nusilenkdamas laumių beprotystei tepasakei
Dievas mato –
Aš tik norėjau nuraškyt tau debesį…