Žiūriu vaizdo įrašą pavadinimu „Happy, happy dog“, kol mama nepradeda paniškai lakstyti mediniu grindiniu ragindama skubėti. Tėtis tarsi koks laikrodininkas praneša, kad išeisim lygiai po 5 minučių, o aš tik dabar suskumbu ieškoti pėdkelnių. Jau ir pati sukuosi kaip įmanydama, bet tėvus raminu, neva, viską aš spėju ir kas gi čia beliko, plaukus susišukuoti… Aikštės centre mus sustabdo akiniais nuo saulės nosį pabalnojusi moteriškė, renkanti mylimiausią moterų kurortą. Mama nedvejodama savo balsą atiduoda vėjo gairinamai, smėlio pustomai Nidai ir aš visomis keturiomis palaikau jos apsisprendimą. Laimei, laukan išslinkusias moteriškes medžiojanti akiniuotė neužtrunka ilgai ir mes nukulniuojam dvaro link. Prie centrinių vartų pasitinka pasipuošusi močiutė, kuri po pasisveikinimo teiraujasi, ar gerai atrodo. Ne, tikrai nepastebiu gėlių, kurias mano dešinėje nešasi mama, o kairėje – močiutė. Nežiūriu – juokiuosi. O dvaro menėje net ankšta, nuo žmonių gausos patalpoje karšta ir aš paskubu striukelę įbrukti tėčiui. Netrukus iškilmingas posėdis prasideda ir kai gerbiamieji ponai (ak, be abejo, ir mes) traukiam Tautišką Giesmę, mano skruostu nurieda nevaldoma, emocinga ašara. Akimirką galvoje sutvinksi, kad visgi myliu tą savo tėvynę, o šalia stovinčių artimųjų dėka juntu palaikymą ir …laimę? Taip, tą paklydėlę, ne per dažniausiai užsukančią, klaidžiojančią, bet savą. Antrą ir paskutinį sykį susigraudinu, kai manęs sveikinti išsirikiuoja visa eilė artimųjų, draugų. Nė nemačiau, kokia gausi publika užpildė salę vien dėl manęs. Prisiminimas tarsi per miglą, tik renku gėles iš visų, dėkoju, o kojos dreba. Paskutiniuosius sveikintojus tiesiog raginu mesti gėles ant žiedų krūvos, viena laisvesne ranka apkabinu kiekvieną priėjusį. Kaip užsukta kliedžiu ačiū, ačiū, o kai atsisėdu į savo vietą, visos galūnės taip kalatojasi, kad nebesugraibau nei gėlių, nei saldainių, o batelių kulniukais gal ir duobutę menės grindyse išmušu… susijaudinusi ranka perbraukiu drėgnas akis, laimė vis dar čia.

Pasibaigus iškilmėms lauke sveikinuosi, šnekučiuojuosi ir glėbesčiuojuosi su artimaisiais, įsiamžinu su draugais, susitikti su jais susitariame vakarinėje šventės dalyje. Akmenuotu taku keliaujame tolyn, kur prie mūsų kaimo „stotelės“ įsikūręs šieninis žirgas. Močiutė sakosi pati jį dariusi ir nieko nelaukusi strykteli ant arklio prašydama, kad būtų nufotografuota. Na, manęs toks energijos pliūpsnis lyg ir nestebina, o štai bendraklasėms ir žandikaulis atvimpa, viena rimtu veidu dar pasiteirauja, kiek mano bobutei metų. Niekas nežino – atsakau ir nusijuokusi jau pozuoju su močiute. Linksmai mojuodama aplink mus ji sukviečia kone visos gyvenvietės komandą ir nors nematau, kas dedasi mano užnugaryje, esu tikra, kad nuo šiol turėsiu bendrą nuotrauką su visa kaimo bendruomene. Po tokios fotosesijos einame toliau ir toks keistas jausmas apima, visi šypso, pakalbina, purto ranką, linkčioja, linki sėkmės, atrodo, kiekvienas praeivis mano pažįstamas. Nė nebesusičiaupiu, kiekvienam mane pralenkiančiam atsakau šypsena ir man dingteli, kad dalinimasis šiluma ir yra visų švenčių esmių esmė.
Turiu pripažinti, kad per gerą pusdienį pavargstu atrodyti elegantiška panele, nes sukirtus pusę šeimyninės picos, pilvą ima veržti net ir pėdkelnių guma, o ir šiaip vos įžiūrimi batų kulneliai atrodo žvėriškai dideli, net mintiju, ar tik nebus nuo jų kojos ištinusios. Per šeštadienį blauzdas lioton‘u trinu dukart, bet ir tai ne kažkiek tepadeda, nes pusantros valandos stovėjimo stebint miuziklą pasirodo misija tikrai ne mano jėgoms. Prasiyrę pro tamsią žmonių minią, su draugu atrandame neužsėstą palangę, į kurią man taip gera atsiremti, kad pasijuntu veik savo mylimoje lovoje, tik vertikalioje padėtyje. Muzika ir šokiai, sceniniai stebuklai, mirgančios šviesos ant dvaro sienų – visa tai kuria nepakartojamą vakaro atmosferą. Į priekį išeina solistai, ponus ir vargšus vaidinę aktoriai ir jiems nusilenkus, dangų nuspalvina šviesų pašvaistė, nakties skliautus skrodžia fejerverkai. Vienas jų su griausmu lekia, atrodo, iš po žemių, sprogsta garsiai, ryškiai ir galingai. Toks smūgis ne vieną priverčia krūptelėti, o minia nuvilnija susižavėjimo šūksniai. Paskutinysis fejerverkas mano dėka pakrikštijamas žvaigždžių lietumi ir aš esu tikra, kad tokią akimirką, kai ant plaukų krinta degančios, žaižaruojančios, stebuklingos, mirgančios žvaigždės, galima sugalvoti norą, kuris būtinai išsipildys. Galvas nulenkę žemyn, miestelėnai skirstosi, išeina laukti svajonių išsipildymo.

Laimingoji Neda