Dėkui Dievui, neseniai ištrinkti plaukai jau nebe drėgni. Kai buvau maža, pamenu, mama minėjo tokį senolių prietarą, kad tų, kurių ševeliūros ilgai džiūna, vyrai bus pijokai. Nereikia ir sakyti, kaip giliai širdin įsileidau šį sakinį, kad ir dabar nepamirštu. Ech, mano laimei, tas alkoholikas lyg ir tolsta nuo manęs, nes plaukai sausėja vis greičiau. Taigi, radau dar vieną dalyką, dėl kurio verta džiūgauti.
Tėvai ragina paskubėti, ilgai nedaužyti kompiuterio klavišų, nes rytoj teks keltis su pirmaisiais gaidžiais. Na, gerai, gal su antraisiais, nes pirmieji, įtariu, tikrai ankstyvi. Žodžiu, manęs, pakirdusios su kažkelintais gaidžiais, lauks ilgas kelias į sostinę, į dar vieną žurnalistikos kvapu atsiduodančią sesiją. Mama į kambarį atneša megztas punčiakas, kad šilčiau ir jaukiau man būtų trepsėti tetos namų grindiniu. Tiesą sakant, įtariu, kad močiutės hand-made kojinaičių paskirtis ne tik kaitinti po dienos pavargusias, ištinusias ir pertinusias pėdas, bet ir priminti namus, iš kurių ateinu ir kuriuose jaučiuosi sava bei mylima. Kai kas sako, kad esi tas, ką valgai. Na jau ne, niekaip neįsivaizduoju savęs kaip cepelino ar ant grotelių keptos sosiskos. Nors gal ir turim mudvi panašumų – abi susitraukusios, tik ta nuo deginančios kaitros, o aš – nuo rudeninių vėjų ir drėgnos rugsėjo vėsos. Šiaip ar taip, manau, kad aš esu ta, iš kur atėjau. Dėl tam tikrų vaikystės išgyvenimų, galiu sakyti, kad atėjau iš vilties, tikėjimo ir namų, sklidinų rūpesčio. Atėjau iš ramumos, kuri sūpuoja manąjį Dviragio kraštą. Šiandien norėčiau būti ramybe. Taip, tikrai nesu tas, ką valgau.
Vakar, sėdėdama informatikos pamokoje, netikėtai užsigalvojau apie žmonių logiką. Jūs tik įsivaizduokit : man iš kairės prisėda toks vaikinukas, nei koksai profesorius, nei koks dunduliukas, o šiaip vyrukas, tiesiog šiame kabinete dar nė karto nebuvęs. Grynai iš mergaitiško smalsumo akies krašteliu nužiūrinėju ne kiek jį, o kompiuterio, prie kurio dirbs jaunasis informatikas, vaizduoklį (skamba kaip vaiduoklį). Šitiek temų pro pirštus praleidęs berniokas toli gražu nepuola prie mokytojos paskirtų užduočių. Kaip ir tikėjausi, pirmiausia – „Facebook‘as“. Greitosiomis surenka keletą žodžių, esu tikra, sveikina eilinius praeivius su gimimo diena, kurių, labai tikėtina, nė vardų prisiminęs nebūtų, jei ne išmanioji veidaknygė. Ak, žinoma, šią akimirką gyvybės ir mirties klausimas yra brūkštelėti „sveikinu“ (net be smailo) kažkokiam piliečiui, kuris, turbūt per klaidą socialinio tinklo pavadintas „draugu“, švenčia savo n-ioliktą gimtadienį. Dar gerai, jeigu tikrai švenčia ir kairėje sėdintis kompiuteristas neapsikvailina, sveikindamas ponaitį x su švente, kuri dar nė neatėjo ar senų seniausiai praėjo. Taip nutiktų visiškai netyčia, tik dėl to, kad šimtai tokių x-ų prisiveda būtų ir nebūtų datų į savo profilius ir atrink tu, žmogau, kada čia kam kurti tiradas. Pilieti, jei jau sveikini, tai jau ir rašyk tiems, kurių atėjimo į pasaulį dieną žinai. Jeigu tokios neatrenki, tai nebevark su tuo „sveikinu“, mažiau „like‘ų“ jubiliatui paskui spaudinėti reikės. Čia šiaip buvo, draugiškas mano moralas. Ne, ne vaikinui, sėdinčiam šalia. Mums visiems ir sau pačiai. Kaip gerai būtų išmokti atsiriboti nuo kvailų „madų“ ir gyventi tik su tais ir tik dėl tų, kurių gimimo datas išberčiau kaip žirnius į sieną net ir naktį pakelta. Deja, iš beprotiško įpročio ir niekam nereikalingo mandagumo surenku „su gimtadieniu“ gal tik kartą matytos merginos laiko skalėje…
Pirštu perbraukiu šunėko apkandžiotą nosį. Pastarosios kraštelis paženklintas trimis smulkučiais rėžiais. Į mokyklą ėjau (kaip įprastai) neišsiterliojusi jokiomis pudromis ar veido įlinkius maskuojančiais kremukais. Sėdėdama klasėje vis priliesdavau šiurkščius pagražinimus. Vakarą, kai jie atsirado, virpėjau dėl šmėkštelėjusios minties, kad nosies kalnelio papėdėje gali likti randelis. Šiandien pirštų pagalvėlėmis gludinu šuns dantukų žymes ir žavu man jas liesti, nepaprastai žaviai kimba tos grožio klaidelės prie manęs. Baikit, nesakau, kad džiaugčiausi randais ir veido apdraskymu, bet toks mažas patobulinimas mano galvoje virsta gyvenimo simboliu. Meskit akmenį į mane, jei esat be rando, gyvenimo ženklo. Ar jo neturėjimas nereiškia, kad nueito kelio ir nebuvo? Išsitiesus ant nelygaus žvyrkelio, keliai nusibrozdina, įplyšusiomis kelnėmis nuteka šilta kraujo srovelė. Ir limpa klaidelės prie rūbų, odos, pirštų. Kritimo, slydimo kvapas įsismelkia į atmintį, pojūčiai kunkuliuoja tarsi ugnikalnio lava. Man suskausta, kai priliečiu gelstelėjusių gyvūno dantų žymes ant savo nosiuko, bet prikimba jos prie mano esybės ir suprantu, kad tai ir yra tapatumas. Apie jį šiandien kalbėjom literatūros pamokoje.
Neda vilnonėmis punčiakomis