Na kaipgi šitaip galima? Nuo labo ryto gaunu mažytį širdies infarktėlį, kai paaiškėja, jog dėl lėtų senuko apsukų troleibuse, draugas pavėluoja įsėsti į autobusą, vežantį namo. Lyg tyčia oras gąsdinantis, netinkamiausiu momentu užlūžta internetas ir peržvelgti stoties tvarkaraščius tampa misija neįmanoma. Padedu telefono ragelį, tikėdamasi, kad keliauninkas kokiu nors būdu įsės į kokį normaliu laiku išvykstantį autobusą. Visiškai atsitiktinai kompiuterio ekrane pasirodo melsvas pranešimas, jog gavau laišką. Laišką? Juk tai… atsirado internetas. Subarškinu klaviatūrą ir akimoju randu vos po pusvalandžio išvykstantį viešojo transporto perlą, tik, deja, su draugu susisiekti jau nebeįmanoma. Ragelį patsai padėjo vos prieš minutę, o dabar ir su varpais neprisiskambinsi. Įjungto radijo darbuotojai iškilmingai praneša, jog šalyje yra tiek ir tiek valandų, širdis dunksteli – 10 min. iki išvykimo ir jokių gyvybės ženklų. Jau žadu numoti ranka, kai sučirškia mobilusis ir ramutėlis balsas pareiškia, kad visiškai šiltai tupi autobuse. Beje, ne į namus. Į stotelę, esančią in the middle of nowhere. Nagi, kaip šitaip įmanoma? Peržvelgiu, ko gero, visus maršrutus Lietuvoje, pasiginčijam ant telefoninės linijos ir net po pareiškimo, esą, aš nieko nesigaudau, sudėliojam grafiką, kaip toliau turėtų vykti kelionė namų link. Tik nepaaiškinamo stebuklo dėka, pavėlavus vienam autobusui tą patį padaro ir kitas, tad stotį persėdimų meistras pasiekia laiku.

Nuo lietaus slepiamės tuščioje miestelio kavinėje. Valgyti tarsi nesinori, nutariu, kad tokią dieną puikiai sušildys karštas šokoladas, o greta sėdintis palydovas užsisako ledų su karštomis vyšniomis. Nors ir žinau, kokio dydžio būna manojo deserto porcijos, padavėjai pristačius užsakymą visgi prunkšteliu. Mažulytis puodelis, už kurio ąselės netilptų nė mažasis pirštelis, tad kokiems galams ta ąselė ten išvis kabo. Draugas, srėbdamas tirpstančius ledus, nusistebi, kodėl gi jie taip guviai varva (ak, turbūt dėl karštų vyšnių) ir nė nesidrovėdamas vagia karštą šokoladą iš mano indelio, varvina jį ant savo deserto. Pyktauju, kam gadina gerą produktą, o pastarajam visai nė motais. Prie medinio kavinės staliuko įsisiūbuoja karšta diskusija apie švietimo sistemą, galiausiai nutariam stabdyti arklius, neduok Dieve, kada dar ir patiems teks tame reikale murkdytis.

Kai dabar pagalvoju, niekaip neperprantu mūsų mąstymo logikos. Sukirtę po desertą viešojo maitinimo įstaigoje užsimanom rududu perteptų vaflių (Word‘as šį žodį braukia raudonai) ir varvančiomis seilėmis keliaujam apsirūpinti būtiniausiais ingredientais. Šįkart, regis, mažai darbo virtuvėje, tik pertepk lakštus kremu ir visas darbas. Deja, čia irgi negalim be diskusijų. Tai dabar aš ne laiku vaflius perpjoviau, o mane net erzina toks mažas saldėsio kiekis, kam gi šykštėti? Nepagailiu rududu ir didysis kulinaras nubraukia visą perteklių, paaiškindamas, kad pagal statistiką ar dar ten kokius rodiklius geriausi kulinarai yra vyrai. Beje, turbūt ir garsiausi, mat štai šis šefas spinteles tranko taip, kad visas namas išgirstų, kas šeimininkauja virtuvėje. Vaflių tepimo master milžinišku peiliu man atrėžia ne ką mažesnį naminio deserto gabalą, pasiprašau šį supjaustyti kubeliais, taip valgyti iš karto skaniau. Kad lakštai ištirptų burnoje ir liktų tik kremo skonis, taisomės kažin kokių žolelių arbatą, puikiai derančią prie mūsų kulinarinių brangakmenių. Šilta ir jauku štai šitaip sėdėti su pyragaičiais, kai artėjančio rudens lietūs už lango skalauja gatves…

Prieš baigdama savo šiandienines įžvalgas turiu pasidžiaugti pagaliau gavusi antrosios serijos puponautų. Deja, esu didžiai nusivylusi, nes du balamutai Goldis ir Okis yra visiškai neaiškių ir nežemiškų formų bei nė nesiruošia stovėti, nors tą ir sugebėjo jų pirmtakai. Voliojasi abudu ant rašomojo stalo, nėra kur ir kišti. Taip dar kartą pasitvirtina taisyklė, kad visi visa ko tęsiniai yra tik labai nevykę bandymai pasipelnyti. „Šrekas 4“ niekada neprilygs Šrekui pirmajam, senojo serialo „Nekviesta meilė“ išvis tik pirmasis sezonas buvo vykęs, o atkurti „Gimines“ po 20 metų gal ir nebuvo tokia puiki mintis. Originalai, šviežios ir gyvos idėjos yra varikliukas, sukantis ir susižavėjimą, ir šlamančiuosius. Jeigu didieji ekranų ir reklamų vilkai tai suprastų, nebesukiotų senų istorijų, sudėtų į lentynas tuos pavykusius puponautus ir eitų į mišką pasivaikščioti, naujų vėjų gaudyti.

Beje, mielieji mano puperstarai, sveikinuosi rugpjūčio 25-ąją ir džiaugiuosi, jog savo rašymais su jumis dalinuosi jau dešimt dienų. Technologijų dėka matau iškalbingas statistikos lenteles ir tegaliu padėkoti už tokį dėmesį maniesiems tekstams. Linkiu sapnuose dainuoti savo mėgstamiausias dainas visiems savo svetainėlės lankytojams. Iki.

Vaflininkė Neda