Gana įpareigojančiai skamba dažnėjančios frazės apie tai, kad geriausia mano kūrybos dalis, be abejonės, yra dienoraščiai. Ne, ne dėl to, kad tai man kainuotų daugiau pastangų nei kiti tekstai ir toli gražu ne todėl, kad pokalbis su dienoraščiu užimtų labai daug laiko. Tiesiog netyčia tampi atsakingu už tai, kad tavo dienos būtų įdomios ir vertos rašančiojo plunksnos. Iš tikrųjų, juk negaliu dabar jau šimtams (!) skaitytojų papasakoti apie tai, kad visą dieną ritinėjausi lovoje kimšdama saldainius ir tikėdamasi, kad už kambario sienų likęs pasaulis užmirš mano egzistenciją. Įsivaizduokite tokį įrašą : labas vakaras, mielas dienorašti. Šiandien atsikėliau, prausiausi, susitepiau sumuštinį, grįžau į lovą, nekėliau kojos iš jos tol, kol prispyrė reikalas. Iš esmės esu priversta savo laiką leisti turiningai ir dėl to esu tikrai patenkinta. Žinoma, į kvailas situacijas aš pakliūnu netikėtai, bet suvokimas, kad turiu bent jau koją iš namų iškelti, leidžia man iš tikrųjų mėgautis gyvenimu ir jį ragauti. Niam niam!
Nors štai šiandien jokio suvokimo nereikėjo, jį pakeitė namo grįžtanti draugė, užvertusi mane žinutėmis apie tai, kad rengčiausi, nes eisim ir savo čiuožimo ant ledo įgūdžių pagerinti, ir, aišku, apsipirkti. Akivaizdu, kai atostogaujančiam žmogui per pietus parašoma, kad šis eitų ruoštis, tai jam belieka labai greitai vyniotis, nes vidurdienį atostogautojas dar sėdi vienomis trumpikėmis, apsiglėbęs karštos arbatos puodelį ir negalėdamas atsitokėti, ar tikrai šis gyvenimas gali būti toks puikus. Galiu pradžiuginti : atostogautojas greitai susisuka ir netgi spėja pasipjaustyti paskutinį vytintos dešros gabalėlį, kurį sukirtęs yra pasiruošęs didžiajam nosies kišimui į lauką.
Kai atkulniuojame iki ledo arenos prieigų, man išsyk pasidaro silpna. Na, ką jūs, aš neturiu užšalusio vandens baimės, bet štai baimė traiškyti vaikus manyje tikrai gyvena. O jų (vaikų, ne baimių) šiandien čia apstu : mergaitės ūgio sulig mano keliais ir net žemesnės, sijonuotos ir šalmuotos čiuožėjos, kurias draugei pristatau kaip būsimas Lietuvos atstoves Olimpinėse žaidynėse. Dar į čiuožti padedančias pandas įsikabinę vaikinukai, kuriems bent jau kol kas nerūpi, kad aplink tiek daug sijonuotų mergaičių. Šiandien jiems terūpi, kaip nenusibalnoti nosių. Visai kaip ir man. Nors jau ėmiau didžiuotis savimi dėl to, kad įveikiau (beveik) savo sustabarėjimą ir ėmiau iš tikrųjų judinti kojas pačiūžose, dar nejaukiai jaučiuosi, kai aplink mane zuja tuntas vaikų, potencialių kėglių, o aš iki šiol taip ir neišsiaiškinau, kaip stabdomi tie dalykai ant mano kojų. Nepaisant mano būgštavimų, mudvi su drauge įčiuožiame į patį įvykių epicentrą.
Kai čiuožiu beveik tiesiai į įspūdingai čiaužančią mergaitę, negaliu padaryti nieko, išskyrus išleisti pratisą garsą aaaa ir tikėtis, kad penkių metų vaikas mus išgelbės nuo susidūrimo. Laimei, taip per visą čiuožimo sesiją nutinka kokius penkis kartus ir man netenka namo grįžti jaučiant kaltę, kad dėl mano nerangumo koją nusibrozdino būsima dailiojo čiuožimo legenda. Taigi, kadangi jau išvengiau trenkimosi į tuos judančius taikinius – vaikus, vis dėlto įčiuožiu į pusamžį vyriškį. Nieko ten nenutinka, tiesiog aš akimirkai prarandu pusiausvyrą ir pro šalį skriejančio vyro rankos griebiuosi kaip paskutinio šiaudo. Nors jau sumurmėjau, kad atsiprašau, vis dar stoviu įsikibusi jo striukės ir bandau savo kojas susigrąžinti į daugmaž įprastą padėtį. Visą tą laiką vyras, į kurį įskridau, murma nieko nieko ir aš pamanau, kad gal jam tikrai nieko, kad jauna mergina niekaip negali nuo jo atsiklijuoti. Kai galiausiai pajudu į priekį, mano pašonėje atsiranda draugė juokdamasi, kad gal mano taktika ir nebloga, bet turėčiau būti atidesnė, kai renkuosi, į ką įvažiuoti. Bičiulė pasiūlo įvertinti būsimo taikinio amžių, o aš prašau jos nebejuokinti, nes kai krizenu, netenku pusiausvyros…
Reziumė : nudaužtų vaikų – 0; vyrų, į kuriuos įčiuožiau – 1; nuo ledo pakeltų, atsistoti negalinčių vaikų – 1.
Prieš pradėdama pasakoti apie likusios dienos smagumus turiu paminėti, kad 2017-iesiems iš tiesų sudariau sąrašą dalykų, kurios privalau nuveikti, išmokti ar patirti. Tai štai, apie juos plačiau paplepėsiu tada, kai tie mano dalykai įvyks, bet jau dabar galiu didžiuodamasi pasakyti, kad šįvakar kaip tik vieną tokį nedidelį iššūkį ir įveikiau. Punktas numeris trys : išmokti naują receptą (nes jau neblogai sekasi). Dar gurkšnodama tą rytinę arbatą sumąsčiau, kad pats laikas į virtuvę įnešti naujų kvapų ir skonių. Lengvam startui pasirinkau traškią vištieną kiniškai ir nežinau, ar tai tikrai jau toks lengvas startas. Žinoma, prieš susidarydama reikiamų produktų sąrašą paskambinau mamai pasitikslinti, ar troškinimą suvokiu tiksliai taip, kaip turėčiau. Gavusi mamos palaiminimą džiūgauju ir kai po visų reveransų ant ledo bei ryžių acto paieškų parduotuvėje grįžtu namo, pagaliau imuosi darbo. Iš pradžių viskas einasi gana neblogai. Na, tol, kol iš keturių galimų viryklės kaitviečių mano puodai ir keptuvės užima netgi tris. Tol, kol viską darydama žingsnis po žingsnio pasiekiu tą punktą, kuriame rašoma : kol vištiena kepa, darykite šimtą kitų darbų ir dar pavartykite vištieną. Draugė netgi išsitraukia mobilųjį telefoną ir nufilmuoja neįtikėtiną kadrą, kaip Letukytė viena ranka varto skrundančius mėsos gabalėlius, o kita makaluoja padažą garsiai pasvarstydama, ar čia taip turi būt? Filmuojanti bičiulė manęs klausia, kaip sekasi, ir aš pasakau visą tiesą apie tai, kad pirmi kartai iš tikrųjų yra nenuspėjami, bet vis dėlto gana įdomūs ir jaudinantys. Pati čiršku nekantrumu, įdomu ne tik tai, kaip nesudeginti ir maisto, ir namų, bet ir tai, kokio skonio galiu tikėtis. Kai baigiu tarškinti visą eilę puodų ir lėkščių, mudvi su drauge čiumpame po esminį – pirmą gabalėlį ir sutariame, kad šioje virtuvėje ką tik gimė šis tas puikaus. Kol valgome, mano kompanionė tarsteli, kad valgį ruošiu tikrai skaniai ir mintyse aš pažymiu varnelę prie to trečio savo sąrašo punkto.
Sočios ir patenkintos sėdime ant grindų tiesiog šiaip, visai ne dėl to, kad neturėtume lovų. Besišnekučiuojant bičiulei kyla noras patikrinti, ar galiu minutę išsėdėti ramiai, nenusijuokusi. Širdyje džiaugiuosi, kad ši misija man pasirodo neįveikiama : kaip rekordą fiksuojame trisdešimt sekundžių ir akimirką pamanau, kad čia tikriausiai yra gana tikslus laimės indekso matavimo būdas…
Neda, kuri turi planų 2017-iesiems