Kai kambario draugė paklausė, ar šiandien ketinu rašyti dienoraščio įrašą, buvau besuabejojanti, nes be to, kad kėliausi septintą ryto tam, kad keturias valandas be pertraukėlių klausyčiausi ketvirtakursių darbų gynimų, nieko įspūdingo ir neįvyko. Darbai kaip darbai, aišku, pasitaikė ir tokių, kurių klausytis buvo šiek tiek liūdna, bet tai jau kita istorija. Vis dėlto po visų vykusių ir nevykusių pristatymų manęs laukė dar viena kelionė pas anksčiau minėtą nepriekaištingo makiažo deivę, nors šįryt sudvejojau, ar labai jau noriu dar vieno apsilankymo jos tobulai sušukuotame, išlygintame, užmaskuotame, išmasažuotame ir, trumpiau tariant, iščiustytame pasaulyje. Ten, kur moteris raudonu švarku pasodina mus prie raudona staltiese užtiesto stalo ir iš jos kalbos regisi, kad nuo spuogo ant nosies priklauso jeigu ne viso pasaulio ateitis, tai bent tavo asmeninė ir profesinė sėkmė šimtu procentų. Nors, kaip jau teko diskutuoti su bičiule, iki šiol dar nebuvo pasirodęs toks inkštiras, kuris užkirstų kelią mano santykiams su žmonėmis ar sudarytų kliūčių, pavyzdžiui, pasiekti gerus mokymosi rezultatus. Na, bet jai gal geriau žinoti, aš nieko nesakau. Juk gali būti ir tokio baisumo inkštirų, tiesa? Tokių, kad viskam padaro galą? Tikiuosi jų nepažinti.
Iš karto po sesijos pas maloniąją ledi, mudvi su ta miela drauge iš Šiaulių kulniuojame iki artimiausios viešojo transporto stotelės ir mano kompanionei akis išsyk išerzina toks reklaminis šūkis : pūkų ir kilimų valymas. Tiesiog taip. Netrukus užsimezga mūsų diskusija, kaip atrodytų pūkų valymas. Ar žmonės ateina ir sako : štai, būkite mieli, išvalykite mano pūkus !? Kokius pūkus? Stveriamės už kapišonų – bene šituos? Ne, draugė tikina, kad greičiausiai išradingieji pūkų ir kilimų valytojai omenyje turi pagalves. Bene aš žinau, ką jie turi omenyje! Paskaičius tokią reklamą iš tikrųjų norėtųsi pagalvės pūkelius sukrėsti į maximos maišelį ir atnešti išvalyti, bet nesu tikra, kad toks triukas suveiktų. Šiaulietė sako, kad tuomet jau kur kas labiau apsimoka nusipirkti naują pagalvę. Na, bent jau su kilimais gana aiškus reikalas, tik bėda ta, kad paskaičiusi tokią reklaminę iškabą vargu ar tiems valytojams patikėčiau savo kilimus. Neduokdie, dar pradės pūkų ieškoti lygioje vietoje.
Nepraėjus nė valandai po šios diskusijos atsiduriu stoties rajone (beje, visai normalus rajonas), kur man prieš akis kaip tyčia išnyra dar viena įspūdinga reklama. Toks baltas popiergalis, galima sakyti iš niekur, atsiduria man priešais nosį ir ant jo rožinėmis raidėmis švyti užrašas PERKU PLAUKUS. Rėkte rėkiantis užrašas, didžiosiomis raidėmis atspausdintas. Einu sau ir galvoju, kad vargšai tie vyrai (nežinau kodėl, bet akyse iškilo toks pliktelėjęs keturiasdešimtmetis languotais marškiniais), dėl plaukų kuokšto ant makaulės pasiruošę ir pinigines atverti, ir net į paslaptingąjį stoties rajoną atvykti lankstinukų iškabinti. Iš desperatiško brošiūrėlių pamėtymo ant prastai atrodančios sienos matyti, kad šiam reklamos agentui tai jau tikrai striuka, plaukų verkiant reikia. Nors esu girdėjusi ir apie tokius plaukų pirkėjus, kurie pagatavi vaikus, anūkus ir kaimynus nuskusti, kad tikrais plaukais papuoštų vaikiškų lėlių galvas. Sakau, keisti tie žmonės, bet dar ir dabar manau, kad stoties rajone apsilankiusiam beplaukiui tiesiog norėjosi gražios, vešlios šukuosenos, kad turėtų ką šampūnais trinkti, balzamais trinti ir prašmatniausiais šepečiais šukuoti. Atrodytų, kiek nedaug žmogui trūksta iki tos pilnos laimės.
Trečią kartą šį antradienį neišpasakyto originalumo reklama mane pribloškė netoli namų, sutemoms jau nusileidus ant sostinės. Baltas popiergalis buvo priklijuotas prie stulpo, kurį ir nužiūrėjau laukdama žalio šviesoforo signalo. Po visais tais skelbimais apie siūlomas gitaros pamokas ir ieškomus santechnikus kabėjo labai jau aiškiai suformuluota žinia : samdyčiau vyrus – skorpionus. Po šiuo tekstu, kaip ir pridera, buvo nurodytas ir telefono numeris, kuriuo skambinti derėtų būsimiems darbininkams. Vis dėlto dar tebesvarstau, kokiems gi išskirtiniams darbams atlikti reikalingi tie skorpionai. Įdomu ir kuo vyrai – mergelės, vyrai – liūtai ar vyrai – dvyniai yra ne tokie vertingi. Aš nežinau, visai gali būti kokia statistika, kurioje nurodoma, kad štai, 2016-aisiais statybų sektoriuje daugiausia pelno pritraukė skorpionai, tačiau bankininkystės sferoje laurus skynė vandeniai. Ką ten supaisysi tuos vyrus! Ko gero, aiškiau būtų, jeigu būsimas darbdavys ar darbdavė nurodytų, kokio pobūdžio darbas siūlomas, tačiau ne man, ožiaragiui, suprasti. Gal tie vyrai – skorpionai vos paskaitę viską supras ir įsidarbins. O dar sako, Lietuvoje darbo vietų trūksta! Kaip bebūtų, kiekvienas gali pasidaryti savo išvadas, kur ir kokiais tikslais mūsų šalyje darbinami skorpionai, bet kažkodėl aš nejaučiu poreikio gilintis į šias darbo rinkos peripetijas, gal kitąsyk.
Štai taip, sekdama Vilniaus perliukais, reklamos pasaulio grynuoliais, aš grįžau namo. Vėl palepinusi draugę vakariene tetrokštu griūti į lovą ir mėgautis tokiu vakaru, koks jis yra : už lango šaltokas, bet gana jaukus, kai voliojiesi pataluose ir pūkuose…
Beveik reklamos agentė Neda