Bendrystėje su balandžio 7 diena

Po valandos prasidės pavasaris. Nors ką gali žinoti, atrodo, man jis prasidėjo dar šį vidudienį, kai su bičiule sėdėjome jaukioje kavinukėje į burną įsimetusios po gardžios braškės gabalėlį. Saulė švelniai glostė mažą mūsų miesteliūkštį ir tą akimirką šventai tikėjau, kad viskas visada bus gerai. Mums juokiantis iš dar vaikiškų pokštų lengvi ir nereikšmingi atrodė visi tie egzaminai, ateityje laukiantys sprendimai, mokesčiai, kuriuos neišvengiamai mokėsim, net ir draugai, kurių neteksim. Šiandien viskas paprasta, o gyvenimas telpa cappuccino puodelyje – kartoka, bet pridėjus kiek cukraus, pasidaro geriau.

Šįvakar ir vėl prisimenu paskutinę mūsų šimtadienio spektaklio repeticiją. Sėdžiu užkulisiuose su paltuku, prie kojų pasidėjusi didžiulę tašę. Nors ir repeticija, mažas jaudulio kamuoliukas ridinėjasi aukštyn-žemyn manąja stemple. Batelių kulniukas kaukšteli į parketą – sėdėdama ant medinės kėdės jaučiuosi kaip kokiame perone : šiek tiek vėsu, neramu, bet jaudulys iš dalies žavus. Prieš akis – ir grotos, ir paukščiai. Už vienos sienos rėkia, už kitos – juokiasi. O čia sėdžiu viena, tik rankinė sukrauta kelionei. Šitas mano potyris buvo pats ryškiausias ir tiksliausiai apibūdina likusių 100 dienų jauseną. Peronas : prieš akis ir paukščiai, ir grotos…

Pavasaris man patinka. Gamta atbunda, gatvės plaukia, mieste pasimato šiukšlių krūvos, žmonės, per anksti apsidžiaugę saulute, kosėja ir čiaudi, rikiuojasi eilės poliklinikose, o per Velykas riebiai pasninga. Taip, pavasaris išties gražus metas…

***

Per keletą pastarųjų metų turėjau progos įsitikinti, kad man pavasaris prasideda su batelių kulniukų kaukšėjimu ir poezija. Pirmasis geras potyris – nuoširdžiai mergaitiškas ir žavus. Einu anądien per miestą į akis žibinant balandžio saulutei, o gera, o miela, o kaip kvepia gaiva! Ir svarbiausia – visoje gatvėje girdisi mano vienos kulniukai. Taip taip, kitos merginos dar avi sportbačius, o aš einu ir girdžiu save einant, tarsi visas pasaulis suktųsi mano ritmu. Kaukšt kaukš kaukšt, netiksliai pastatau koją, šiek tiek nikstelėju ir toliau kaukš kaukšt. Dvigubai malonesnis jausmas – tuos prakeiktus batus nusiauti, nes kaip stirna laiptais aukštyn žemyn, koridoriais kairėn dešinėn jau prastriksėjai mažiausiai devynias valandas ir jauti, kad šią akimirką ir dangus gali griūti, tau visiškai tas pats. O iki namų dar pusvalandis kelio. Veikiausiai gatvėje atrodau kaip praktikuojanti greitąjį ėjimą, nes visiškai nebetausoju savęs ir meldžiu, kad namai stebuklingu būdu išdygtų kur nors čia pat. Cha, kur buvęs kur nebuvęs skambina vairavimo instruktorius, pasirodo, jau pastebėjęs mane gatvėje.

Niekugyvuniekurnevažiuosiusušitaisbatais! Tai aš tau rytoj perskambinsiu? Aha, ačiū, bon voyage ir viso gero, skambinkit kada norit, svarbiausia – pasiekti namus. Per pirmas porą minučių dar prieangyje išsirengiu kone iki apatinių ir pėdoms maloniai tvinkčiojant griūnu į ryte nespėtą pakloti lovą. Taip atrodo palaimingos akimirkos. Ak, ir pavasaris.

Antrą kartą balandiniai (suprask, balandžio mėnesio) klejojimai mane pasiekia su poezija. Pasirodo, gyvenime būna dalykų, kurių, aaa, kaip ten sako – „kartą paragavęs negali sustoti“ ?! Maniau, šita sparnuota frazė yra apie tortus. Arba apie dešrą, nelygu kas kam skaniau. Visgi iš asmeninės patirties sakau, kad kartą pradėjęs rašyti niekada nesustosi, o pirmai saulei pasibeldus į langą šito proceso suvaldyti darosi nebeįmanoma. Pirmoj žolėj – eilėraštis, kvapas po lietaus – metafora, ant palangės pražydusios orchidėjos – velnioniškai romantiška proza. Nebegaliu sulaikyti žodžių, kaip sakoma, upės neužtvenksi. Šiąnakt susapnavau eilėraštį, keturis kartus kilau iš patalo užrašyti baltųjų eilių. Anksčiau taip nebūdavo, o šį pavasarį yra. Būtinai tada, kada egzaminai, būtinai tada, kada reikia spręsti trigonometrijos uždavinius, cituoti Radvaną ir skersai išilgai analizuoti šimtų karų scenarijus (gal šimto ir nėra, bet, dievaži, jie atrodo nepabaigiami). Ir ką? Ir rašau. Tarp pirštų byra laikas, o mano upė neužtvenkiama. Su kiekviena eilute turiu daugiau širdies. Kas man darosi? Kai kurios upės – neužtvenkiamos…

Pavasarinė Neda