Jau ir užpakalį įskaudo nuo sėdėjimo rusvajame krėsle, tad pamaniau, ką jau čia – jei skauda, tai skauda, galiu ir iki galo išvarvinti akis prieš kompiuterio ekraną ir išlieti širdį dar viename dienoraščio įraše.

Turiu pripažinti, kad kiek nurimus kūrybinėms bangoms šioje svetainėje kone atkakliausiai mano sąžinės balso šaukėsi mama, švelniai terorizavusi savo dukrą už pamirštus dienoraščius. Be jokios abejonės, bandžiau teisintis, kad dabar parašau daugiau eilėraščių ir, neva, tai irgi kūryba, bet mūsų namuose jiems niekada nebuvo skirta tiek dėmesio, kiek sarkastiškiems prozos tekstams ir kaip tikra mergina, be galo trokštanti būti pastebėta, vėl sėdu rašyti. Gerai, puikiai žinot, kad tai net ne argumentas, nė ne priežastis. Cha, jau pažįstat mane.

Su Velykiniu atgimimu ir šokoladinių kiaušinių skoniu burnoje sulaukiau dar vieno širdies pavasario. Sakau širdies, nes su kalendoriniu pastarasis neturi nieko bendro. Nors dar jaučiu po žiemos rūpesčių (skamba kažkaip donelaitiškai) linkstančias kojas ir rytais veidrodyje šmėkšteli apsunkusių akių šešėlis, kažin kodėl lengviau kvėptelėjau oro. Darbų, regis, nė kiek nemažiau, sėkmės nepadauginta, bet gera. Grįždama namo jaučiu pragarišką vėją savo plaukuose : maldauju, pūsk iš nugaros, tik ne į kaklą. Ne, verčiau iš priekio, tai nors ševeliūra padoriau atrodys. Pro mane praeina mergina nuo vėjo gūsių perkreiptu veidu, bet man kyla mintis, kad turbūt taip susiraukia žmonės, kai papuola į smėlio audrą. Ogi iš tikrųjų – kaip susiraukia keleiviai smėlio audroje? Ar išvis susiraukia? Būna apsimuturiavę iki pat pėdų ir nė velnio nejaučia birių smiltelių? Griūna ant žemės, spardosi ir verkia dėl tokio savo likimo? Kas žino? Aš nežinau ir gal dėl to šį pavasarį taip miela. Kai atėjus pavasariui apie ką nors nenutuoki, pabundi ir apsidžiaugi, kad pasaulis per žiemą nesusitraukė, o kaip tik – tapo dar didesnis. O ir asiliškiausiam asilui aišku, kad didesniame pasaulyje žmogus mažesnis ir dėl to širdyje tampa dar geriau. Kai esi toks mažulytis, kaip smėlio kruopelė Saharos dykumoje, neturi plėšytis krūtinės, kad kažin kokį stebuklą įrodytum pasauliui. Neturi išradinėti dviračio ir vaidinti galingo ar įtakingo, kai, po galais, toks nė velnio nesi. Kai esu maža maža, kaip taškelis ant smulkiausios boružėlės sparnelio, galiu lengvai ir giliai įkvėpti, kilstelėti galvą ir pažiūrėti, kaip ten reikalai danguj. Vėjui blaškantis po siauras gatveles prasideda manosios širdies pavasaris.

Žinot, gal ir galėčiau pasidalinti šiandienos nutikimais, bet velniškai nesinori. Ne dėl to, kad diena būtų buvusi nesėkminga, tiesiog USB rakto pametimo bei projektų rašymo maratonas atrodo toks kvailas ir bereikšmis, kai aš sėdžiu čia, su jumis. Dienomis kaip ši, jaučiuosi tikra dėl savo ateities kelio ir labiau už viską norėčiau rytoj pabusti ankstyvą birželio rytą, nusidanginti kur nors po amžinai žydinčiu medžiu ir rašyti eilėraščius, kurių niekas neskaito. Naktimis, kai užmerkiu apsunkusius akių vokus, o Puntuko svorio nerimas spaudžia širdį, matyte matau savo mylimąją Nidą. Jos aukštos kopos remia dangų, o dangų remiančias kopas prilaiko laisvės oro prisigėrusios pušys. Į pušų kamienus tarsi jonvabaliai plakasi švyturio šviesa ir nuo jos lengvumo aš užmiegu visgi tikėdamasi pabusti po žydinčiu medžiu.

Širdies pavasario bičiulė Neda