Ryte pabudina paklydęs saulės spindulys ir galvoje dunksinti sena melodija „giiiiirrrrls just wanna have fuuuuun“ . Laikrodžio rodyklė madaruoja tarp devintos ir dešimtos ir man dingteli, kad būtinai turiu ridentis iš rožinėmis žirafomis išpaišytų patalų ir keliauti ruoštis draugės gimtadieniui. Išvykti turėjau per patį vidudienį, o daiktai dar nė nepradėti krautis, ką jau bekalbėti, kad, kaip dera merginai, nežinojau, kuo rengtis, ir šiaip buvau įsitikinusi, kad rūbų išvis neturiu (teatleidžia man už šį posakį nuo drapanų lūžtančios lentynos). Ši mintis ilgai neužsilaiko, nes pastarąją nuveja pagaliau išgirsta namų tyla. Ko gero, tėvai vėl bus žiūrėję kokį filmą iki išnaktų ir dabar štai miega. Ką gi, leisime vyresniajai kartai pailsėti. Atmerktomis akimis seku saulės šviesos šokį ant lubų, žvilgsnis slysta lakuoto medžio durimis. Šitaip išguliu ne mažiau nei keturiasdešimt minučių, kol kitame kambaryje suurzgęs šuo tarsi paliudija, kad diena jau tikrai išaušo ir aš išvėžlinu iš kambario. Vos girdimai sušnabždu „labas rytas“ mamai, kuri, pasirodo, irgi jau skaičiuoja lubų lenteles. Mama kuo garsiausiai rikteli „labas“ ir aš nustėrusi puolu ją tildyti, demonstratyviai prikišu pirštą prie lūpų. „Kas yra?“ – dar garsiau teiraujasi mano rytinė pašnekovė. Šnypšdama aiškinu, kad taip galime pažadinti tėtį, o mama kuo ramiausiai atsako, kad visi pabudę jau nuo aštuonių ir nėra ko čia vaikščioti ant pirštų galų. Giliai atsidūstu – būtų puikus balandžio pirmosios pokštas, tik, deja, jis pavėlavo dešimčia dienų.

Štai jau dardame automobiliu, o tortas, numestas ant mano kelių, slydinėja į visas puses mašinai vos suktelėjus į šoną. Žvyrkeliu prariedame daugybę apgriuvusių pastatų, bokštelių ir išgriautų sienų. Pastebiu, kad nors ir nesu mačiusi serialo „Walking dead“, jo veiksmo vieta turėtų būti daugmaž panaši į šias apylinkes. Visos automobilyje esančios merginos energingai kinkuodamos galvomis pritaria, kad tas „…dead“ tikrai nėra dėmesio vertas serialas, o automobilis rieda į vieną tų vietų, kurios vadinamos „in the middle of nowhere“.

O saulėtą dieną čia peizažas atrodo stulbinantis. Tolumoje dunkso tankesni miškeliai, raudono medžio namuką globoja nedidukas tvenkinys, kaip pasirodo, visgi slepiantis klastingą gylį. Šalimais prilyta milžiniška bala primena dar vieną tvenkinėlį ir, gerai susikaupęs, galėtum įsivaizduoti esąs prie puikaus ežero. Neee, visgi negalėtum. Su merginomis galiausiai sulendame į kambarėlį, jubiliatę palikusios pavėsinėje klausytis pavasario balsų. Ant blizgaus padėklo – aštuoniolika namuose keptų, šokoladu kvepiančių keksiukų. Kiekvienas jų padabintas šviesia žvakute, tik kažkodėl mūsų genialioji sveikintojų kompanija sumano pirmiausia įžiebti ugneles kraštuose ir netrukus liepsna papuošti viduriniąsias žvakutes darosi neįmanoma, veikiau, pragariškai karšta. Ot, šaunuolės. Viena iš mūsų sunkiai atsidūsta, ko gero, apvilta mažytės nesėkmės, ir netyčia užpučia dalį ugnelių. Ką gi. Per puikiai garsą praleidžiančias sienas girdime aštuoniolikinės raginimus suktis greičiau ir galiausiai į lauką išnešame aštuoniolika dieviškų keksiukų fone savo juokingais balsais traukdamos „su gimimo diena…“. Vaizdelis būtų idiliškas, jei ne paslapčia užpuolęs vėjas, kuris greičiau, nei prisiruošusi gimtadienio kaltininkė, pūstelėjęs užgesina visas žvakutes. Tikriau, beveik visas, nes trys lieka pleventi ir mes, paskubintos ekstremalių sąlygų, sukame pirštus virš padėklo energingai komanduodamos : „pūsk čia, ne, čia, va, dar viena dega“. Net įkaitusi jubiliatė gesina paskutines liepsnas ir galiausiai mums neritmingai paplojus, man dingteli mintis paklausti, ar sveikinama draugė spėjo sugalvoti norą. Pasirodo, spėjo. Na, tai jau gerai.

Vakaro saulei leidžiantis į lietuviškas pievas mano bičiulė beda pirštu į kažin ką tolumoje. Persisvėrusi per stalą dairausi, į ką gi ji rodo, kol galiausiai akys pastebi strypčiojantį gyvį. Galiausiai, abi sutariame, kad tai veikiausiai gandras ir demonstratyviai į mane pasisukusi draugė klausia, ar tai pirmasis gandras, kurį matau šį pavasarį. Galvoje greitai praskrieja mano ornitologiniai archyvai ir aš linkteliu, neva, taip, tai mano pirmasis. „Na va, tai neperkels tavęs į kitą klasę“ – tarsteli draugė. Kaip tai neperkels? Net aikteliu, kaip tai neperkels? Ką reiškia neperkels? Tuoj aš jiems neperkelsiu! Pastebėjusi mano sumišimą patenkinta draugė juokiasi – jos močiutė sakydavusi, kad pamatytas skrendantis gandras reiškia skrydį į aukštesnę klasę, o vaikščiojantis… Ei, tau gi negresia – šypsodama patikina bičiulė. Aš mirkteliu, išsiriečiu prieš balandžio saulutę ir sakausi esąs šilumoje besimargstantis kačiukas.

Sveikintoja Neda