Ohoho, kiek emocijų 🙂 Ką tik pasikėliau nuo krepšiniškosios sofutės su pačiomis geriausiomis emocijomis ir smagia šypsenėle veide. Nors pralaimėjom kengūriškajai Australijos komandai, Brolis duodamas interviu sirgalius nuteikė labai optimistiškai, pastebėdamas, kad reikia žaisti jau nuo pirmos rungtynių minutės (kaip netikėta!) , o paragintas perduoti raminamą linkėjimą televizijos žiūrovas, labai ramiai atsakė, kad mes juk matėme, kaip puikiai galim žaisti trečiame, ketvirtame kėliniuose. Juk moka vyrai su tuo kamuoliu tinkamai elgtis. Nepanikuokit, be abejo, be abejo, šansai milžiniški. Mačui lekiant į priekį, o lietuviškajai rinktinei besivejant priešininkus, antrojoje rungtynių dalyje pastebiu, kad „arčiau teisybės geimas“ ir su mama netrunkam susizgribti, kad tai vienas tų perliukų, kuriais didžiuotųsi net mūsų Petrauskas. Tarsteliu, galbūt visai neblogai pakeisčiau tą vyruką ateityje. Tryyyyys taškai.

Tiesa, sportinės aistros, kai „švilpia ne taip, kaip turėtų“, šiek tiek užgožė ir pirmosios pamokų prikimštos dienos įspūdžius. Jei jau atvirai, komentarų šiuo klausimu nesusikaupė daug. Na, kaip ir reikėjo tikėtis, mokyklinė spintelė buvo iš vidaus pasidabinusi dulkių mase ir kol galėjau naujus sąsiuvinius pasidėti į lentynėlę, teko dar prieš aštuonias pasistiebus makaluotis su vienkartine nosinaite rankoje. Taip, kaip tik taip ir norėjau pradėti savo mokslo metus. Pirmąsias dvi akademines valandas praleidau suremontuotame anglų kalbos kabinete, tik, deja, ten jau nebeliko tokios ryškios ir gerai nuteikiančios salotinės sienų spalvos. Sėdėdama galiniame suole jaučiausi tarsi kakavos tirščiuose, tokie tos renovacijos rezultatai. Vėliau vykusios pamokos jau nebenustebino nei spalvomis, nei perdėtu džiugesiu, mat kiekvienas mokytojas būtinai turėjo pabrėžti, kad egzaminams ruoštis pradedam jau dabar, o ne nuo kitų metų gegužės. Vienus tokios frazės įbaugina ir verčia gūžtis jau išaugtuose suoluose, o kitiems dar kelia šypseną, nes daugelis trečiokų pasirengę patiems gražiausiems mokykliniams metams – ne viena proga švęsti ir dar jokių egzaminų. Taigi, tokių svarstymų vedžiojama už nosies pirmąjį šiais metais „langą“ nusileidžiu į gręžiojamą ir sukiojamą rūsį, kur ketinu jaukiai papietauti. Deja, gimnazistai jau iššlavę mėsa kvepiančius patiekalus ir aš tegaunu pasiūlymą palaukti „kol iškeps“. Jau baigiu sušalti į ragą, tad šio gėrio atsisakau. Pasičiumpu keletą sviestinių bandelių ir neaiškią bananinę nesąmonę, kai kurių vadinamą sūreliu.

Po tokios dienos paršliaužusi namo krentu ant kelių priešais mokyklinių reikmenų sklidiną lentyną. Ryte gavau visiškai naują vadovėlį, nuodėmė būtų jo neaplenkti. Ir ką jūs manot? Jau baigiasi ir visa naujosios telenovelės serija, o tinkamo aplanko nė padujų. Per 10 mokslo šviesa nutviekstų metų taip ir neišsaugojau jokio celofaninio stebuklo, kuris galėtų nuo atšiaurių vėjų saugoti manąją knygą. Laimei, namuose dar yra ir tėvų desantas, kuris, kaip visuomet, kad ir niurnėdamas, ištiesia pagalbos ranką. Tėtis darbuojasi žirklėmis ir abejotinos kokybės rūbas vadovėliui jau suveiktas.

Įsitaisau minkštoje lovoje, muzikinį grotuvą pradžiuginu naujutėlaičiu Donelaičio „Metų“ įrašu. Pavasarį laimėta knyga su Kazlo skaitymais šiandien man rodosi kaip stebuklas, nes jau virpu dėl to, kad kaipgi nespėjau persiskaityti žymiųjų „Metų“, kaipgi būsiu aš dabar be Pričkaus ar Slunkiaus pamąstymų. Laimei, triskart laimei, knygos gale rikiuojasi žodynėlis ir man lengviau ant širdies, kai iš lietuvių į lietuvių išsiverčiu tokius žodžius kaip glūpas. Aktoriui itin išraiškingai varant tekstą į priekį, aš vedžioju jį akimis ir po geros valandos esu įveikusi visą „Pavasario linksmybių“ šurmulį. Žadu darytis konspektuką, o mama pataria nebepradėti gilintis į vasara kvepiančią poemos dalį, nes, anot jos, po tokių paskaitymų galiu išvis nieko nebeprisiminti. Entuziastingai palinkčioju galva, antrąją dalį pasilieku rytojui.

Sako, kaip pradėsi metus, tokie jie ir bus. Viva la fiesta, juos pradėjau tikrai neblogai. Pirmoji diena buvo kupina guvaus bendravimo, krykštavimo ir prunkštavimo su pasiilgtomis bendraklasėmis, šurmulio prie stendų ir jau pradėtų kloti Donelaitiškų pamatų. Duok, dangau, daugiau tokių rytų, kai praplėšti akis mobiliajam virpant Vienos berniukų choro balsais, nėra pragariškai sunku. Nuotaikingas žadintuvas nustatytas ir vėl, avangardiniais drabužiais apvilktas vadovėlis jau kuprinėje. Ridensiuosi į lovą, rytoj teks pasitikti rytojų.

Aplankalų medžiotoja Neda