Jau markstausi prie neįtikėtinai ryškios stalinės lempelės. Ką tik baigiau darbus, ant stalo sukonspektuota guli ir žymiojo Kristijono „Vasaros darbų“ dalis. Nesuprantu, buvo šiemet atostogos ar ne?

Rytą pradedu dviem matematikos pamokomis ir jau iš anksto dejuoju, kad tai veikiausiai ne mano jėgoms. Norėtum. Dvi akademinės valandos pralekia kaip viena, per jas jau spėju ir pirmąjį kreidos gabaliuką šiais metais pačiupinėti, jau ir ant lentos kažin ką keverzoju. Ir raidės, ir skaičiai, ir brūkšniukai, staiga stabteliu ir mokytojai prisipažįstu, kad ties šia vieta jau ir pakibau. Įdėmaus žvilgsnio lydima vieną veiksmą keičiu kitu ir, laimei, nieko netenka nuvalyti šlapia kempine. Išsimūčiju iki galo, teisingas atsakymas jau tupi žalios lentos kampe.

Su draugėmis pertrauką leidžiame dar nepažįstamame istorijos kabinete. Man po dešinei šypso visi Lietuvos prezidentai, pastebiu, kad nėra ten mūsų Dalytės ir keistai prunkšteliu : „moterų diskriminacija…“. Kurgi ne. Kilsteliu galvą, iš palubės žvelgia ir dabartinės šalies vadovės portretas, kur kas didesnis nei visų kadenciją baigusių diedukų. O gal ir nediskriminuoja tų moterų… O gal vyrus? Sėdėdamos aptariam savo turimas istorijos žinias ir pasigiriu, kad neturiu jokių bėdų su II-ojo pasaulinio karo metais. „Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintieji minus …“ – jau nusikliedžiu po dviejų matematikos pamokų ir visos puolam kvatotis. Viena pastebi, gal čia aš taip mandrai dabar metus skaičiuosiu. O ką? Kelintas dabar mėnuo? Dvidešimt trys minus keturiolika.

Savo „langą“ pašvenčiu kilniems tikslams ir paruošiu pirmuosius taip dažnai minimos pamokos namų darbus. Pasitaiko sugauti po mokyklą skrajojančią mamą ir, ko gero, per šeštus metus drauge papietaujam pirmą kartą. Man sekasi, išsaugau savo lakūnais papuoštą diskę ir baigusi varškėčius dar spėju nugvelbti pusę mamos cepelino, pilna burna pasamprotaudama, gal man kas negerai, kad tiek daug valgau. Iki pertraukos lieka penkiolika minučių ir aš praveriu bibliotekos duris, mat knygų apsuptyje visuomet jaučiuosi sava ir saugi. Stabteliu prie filosofijos – psichologijos lentynos, kai darbuotoja klusteli, gal ieškau ir ko nors naujesnio. O taip, taip, išart susidomiu tokiomis kalbomis. Ak, per anksti imu džiūgauti. Naujų knygų nėra, pinigų knygoms nėra ir dar kartą naujų knygų nėra. Na, nėra tai nėra. Laimei, bibliotekininkė užveda kalbą apie populiariausius romanus ir vertas perskaityti knygas, aš, savo ruožtu, dalinuosi savomis įžvalgomis ir rekomenduoju perskaityti „Trobelę“. Mano pašnekovė pasisuka su visa kėde ir iš kokio magiško kampelio ištraukia keletą nuosavų knygų, kuriomis mielai pasidalintų su manimi. Storo ir susikaupimo reikalaujančio romano griebti dar nesiryžtu, juk tuoj ims lyti privalomų skaitalų sąrašais, bet visgi išsinešu smagių, lengvai filosofinių ir labai taiklių tekstukų rinkinį „Netikras zuikis“. Per pirmąją šiais metais informatiką skaitau apie daržoves ir Šekspyrą, o prie gretimo kompiuterio bendraklasis dėlioja kažkokius bokštus. Žaidimo tikslas, mano galva, išlaikyti bokštą nenugriuvusį kiek įmanoma ilgiau.

Popiet aplankau jaunimo centrą. Žmonių tokiu metu veik nėra, tik po kokios valandos pasirodo dar pora pažįstamų veidų. Atstraksiu su užrašų knygele ir tušinuku, mano nusiteikimą darbui iškart pastebi smagiai nusiteikusi direktorė. Jaunimo darbuotoją priremiu prie sienos su savo kalendoriais ir darbų, kuriuos, mirk – gyvenk, reikia padaryti, sąrašu. Ant balto popieriaus lapo greitai rikiuojasi artimiausių veiklų pamatai ir man jau ramiau, regis, ir miegosiu kiečiau, kai degantys reikalai prigesinti. Pakylu kelionei į namus, tačiau mane dar sustabdo, kviečia pokalbiui. Ilgainiui erdvioje salėje nebelieka nieko, tik mudvi. Gera pakalbėti ir pasijuokti, tik mūsų pašnekesys labiau primena juoką pro ašaras. Tiesa, pasimetusi pareiškiu, kad man būtinai reikia turėti tikslą, dėl to darbuotoja manęs negriaužia. Sako, turėsiu, pažada, kad spėsiu. Išberiu viską, kas ant širdies guli ir išdalinusi savo nerimą čiumpu striukelę ir atsisveikinu iki kito karto. Pavymui išgirstu kvietimą atbėgti kurį vakarą, kai būsiu laisvesnė.

Šįvakar ko tai skauda rankas. Mama šūkauja, kad eičiau žiūrėti krepšinio, nors jau šimtąjį kartą sakau, kad mano kambary transliacija buvo įjungta, ko gero, anksčiau nei salone. Seibučiui besiblaškant po aikštelę mama telefonu dalinasi krepšiniškais komentarais su dar vienu iš 3 milijonų ekspertų. Einu ištiesti kojas prieš ekraną, gal ir aš kokią pastabą ištarsiu.

Skaitytoja Neda