Perpildytame troleibuse nėra kuo kvėpuoti, bet ir įsikibti niekur nereikia, minia šalikuotų keleivių mane tiesiog laiko. Svajoju apie šaltą gruodžio orą, svarstau, dėl ko kiekvienas iš šių paniurėlių šiandien keliauja perkreiptu veidu. Gal darbe nepasisekė, gal žmona išdavė, gal siuntinys vėluoja…o gal kas spardo? Garbės žodis, nu spardo kažkas. Apsidairau (kiek tai įmanoma apsivyniojus skarą iki akinių rėmelio) ir pastebiu tokią ponių ponią, kuri sėdi išdidi kaip pakilusi saulė ir batų nosimis niuksena į mano blauzdas. Ach, mieloji, laba diena! Pastebėjusi mano žvilgsnį ši lyg ir liaujasi, bet, vos atsuku nugarą, dama vėl imasi spardyti mano kojas. Dievaži, moterie, mano džinsai ir taip jau gyvena n-tąjį sezoną, nebetrink nors tu skylių. Nutaisau kiek piktesnį žvilgsnį ir, man nervingai suspurdėjus, keleivė teikiasi išbubenti „aš čia lipsiu“. Šitaip prasideda mano šventinė savaitė „Septynios dienos iki Kalėdų“.

Vis galvoju, kaip čia taip išėjo, kad niekaip nenuperku visų dovanų ir po sausakimšus prekybos centrus trinuosi kone kas vakarą po darbo, nes vis atsiranda koks niekniekis, kurį reikia žūtbūt įsigyti. Kaip išėjo, kad dovanos svarbiausiems žmonėms užstrigusios kažkur pašte. Kaip Vilnių ištinka tokia krizė, kad visame senamiestyje ir su žiburiu nerasi paprastučio pašto ženklo, o kioskininkės paklausus, ar ji galėtų tokį parduoti, ši šypsosi su pašaipa ir sako, kad neturi, siunčia ieškoti kioske. Mirkt mirkt. Suklapsiu akimis, nesuprantu, čia ji iš tikrųjų ištaria tai, ką girdžiu? Pokštininkė, ką ir bepridursi.

Vėl užmingu po švelnia melsvos šviesos lempučių girlianda, kai mano galvūgalyje prie stalo įsitaisiusi draugė pildo nesuprantamus apskaitos dokumentus ir tai pameta, tai atranda penkis milijonus eurų. Atradusi, žinoma, nukrinta nuo kėdės iš džiaugsmo. Fone tyliai niūniuoja Michael Buble, akys užsimerkia ir akimirkai apima jausmas, kad kažkur, gal ties Gedimino prospektu, antru fakulteto aukštu ar namų virtuvės slenksčiu lėtai alsuoja ramios Kalėdos.

Mano Kalėdos yra beldimas į tas pačias uždarytas duris. Vėl ir vėl, žiema po žiemos rašomas laiškas tuo pačiu adresu, iš kur… niekad neatrašo. Dar vienas galvos užvertimas prie eglutės, akimis gaudant jos viršūnės lingavimą prašant stebuklo. Jam neįvykus – šventas tikėjimas, kad jis tik užstrigo metų pašte ir būtinai atkeliaus. Kad ir po dvylikos mėnesių. Mano Kalėdos yra kasmet išklausyti būrį žmonių, kurie Kalėdų nemėgsta, keikia miesto šurmulį, kuriems nesninga arba sninga per daug, kurie netiki niekuo, išskyrus ilgą miegą antrą Kalėdų dieną. Vienas vienišas vakaras tūkstantąjį kartą žiūrint tą patį filmą ir graudinantis dėl to, kad žmonės nemoka gyventi, bet nuoširdžiai stengiasi tai daryti kaip galima geriau. Kartais rezultatas visai džiugina. Mano Kalėdos yra nepaaukoti visiems galimiems labdaros fondams, nes kasmet aplanko nedėkinga abejonė apie tai, kur iš tiesų tos aukos keliauja ir kas gi yra tie dievobaimingi aukotojai, dėl ko jie stengiasi ir kokį karmos pliusą ketina užsirašyti į savo bloknotą.

Mano Kalėdos yra nesibaigiantis beldimas į uždarytas duris. Kuklios žinutės kažkuriame laike, sename jausme, už sunkių prabėgusių dienų užuolaidų pasilikusiems žmonėms, viliantis pasakyti, kad viskas gerai. Kad esu dėkinga už mūsų mažą laiką kartu. Kad džiaugiuosi už visą sėkmingą jų laiką, kuriame manęs nėra. Linkint ilgo ir dosnaus laiko. Laiko, kurio pakaktų. Bet vietoj to tepasakau „linksmų Kalėdų“.

Ir vis dėlto. Dabar TAS laikas. Net ir užsikimšus miesto eismo arterijoms skraidžioja jausmas, kad ir kvailomis girliandomis išpuošto prekybos centro pieno gaminių skyriuje gali prasidėti didinga meilės istorija. Na, tik tiek, kad aš pieno nemėgstu. Bet juk čia ir esmė, čia ir istorijos šauktukas – Kalėdos yra ne apie mane. Kuklus momentas metų kalendoriuje, kai kitas žmogus, kita istorija, kitas noras ir didelio stebuklo laukimas, net mažiausia viltis – viskas – yra daugiau ir svarbiau už mane. Atima žadą vien apie tai pagalvojus!

Ir ta spingsinti girlianda virš galvos, ir dovanų gautas šokoladinis Kalėdų senelis…viskas susimaišo į vieną jausmą, kažkokią lėtą būseną, kurioje tarpsta nesugaudytos mintys. Svarstau apie praėjusius metus. Matau vietas, kuriose mano draugai ir aš sėdėdavom ištisas valandas, arbatos puodelyje ieškodami teisybės. Jaučiu lingavimą autobusų, kuriuos pažinojau kaip tėčio automobilį, girdžiu dainas, kuriomis dalinomės, pagal kurias kinkavom galvomis dar… praėjusiais metais. Kur viską palikom, kam atidavėm, kas dabar sėdi ten, prie mūsų stalelių? Šiais metais mano draugai ir aš praradome daugybę gražių dalykų. Kita vertus, remdamiesi vieni į kitus, noriu tikėti, atradom triskart tiek. „Mano draugai ir aš“ – ar jie buvo mano draugai, ar tokiais liko? Kur jie dabar, kaip jie atrodo, kas yra mano draugai? Šiemet mes pykomės, šiemet aš patylėjau, šiemet jie mane nuvylė, šiemet jie mane garsiau ir tyliau skaudino. Bet juk įskaudinti gali tik tie, kurie turi slaptus kambariukus mūsų širdyse, tiesa? Šiemet mano draugai mane mylėjo, šiemet jie manimi rūpinosi, šiemet jie šluostė mano ašaras, šiemet jie apkabino, šiemet jie klausėsi. Šiemet jie buvo draugai.

Nežinau, kaip jūs, amigos, bet per pastaruosius dvylika mėnesių aš be galo pavargau. Tai buvo emociškai nuostabus laikas, per kurį išgyvenau visas emocijas su trupučiu. Dievaži, kaip jos vargina! Kai labiausiai liūdėjau, išmokau pačias svarbiausias pamokas. Kai nebenorėjau veltis į nesąmones, klausytis niekų ir leistis visaip kaip niuksenama (kaip tos moters troleibuse!), žmonės stebėjosi, jie sakė, kad bjauriai pasikeičiau. Taip nutinka, kai susirenki savo gabaliukus į vieną ir ištiesi stuburą už savo įsitikinimus, vertybes ir orumą. Kokių tik žodžių neišgirsti apie save, kai iš tiesų būni savimi! Žmonės mėgsta mylėti pagerintas kitų versijas, šiltus ir pūkuotus vienetus minioje, kurie šypsosi nuo ausies iki ausies, paplekšnoja per petį, visada randa laiko net ir nepelnytam komplimentui. O kada mylėsim savo draugus piktus ir nervingus, kai jie, nerinkdami madingų frazių, mums į veidą taškys tiesą apie mus pačius? Šitaip mylima retai, bet tik taip atsakoma į mano ore pakabintą klausimą, kas yra mano draugai.

Galvoju, kas ką nubraukia. Kada barnis nusveria apsikabinimus, kada žavingi susitikimai tampa sunkesni už nesiliaujantį burbėjimą, kaip slysta svarstyklės iki tylos ir po jos. Kai šiemet po kelerių metų atsirado mano geras draugas, aš: 1) kone išvirtau iš lovos, 2) bandžiau suvokti, kaip išeinama ir kaip atsirandama. Kur dingo mūsų tylos laikas, ką jis paliko po savęs? Man atrodo, kad pirmasis pasisveikinimas visad lengvesnis už nedrąsų „labas, grįžau…“. Kita vertus, tie nedrąsūs grįžimai braižo didžiausius drąsos žemėlapius žmogaus krūtinėje. Kas eina pirma: įskaudinimas ar draugystė? Turbūt tai, kas tikra.

Vėl išsiunčiau laišką, į kurį niekas neatsako jau keletą metų. Iki paskutinio vakaro mieste blaškiausi nežinodama, kaip ši nemiegojusi studentė grįš namo. Nukandau galvą šokoladiniam Kalėdų seneliui. Pasitryniau peršinčias akis. Kažkas jaukaus plevena nakties ore. Po stalu randu gabalėlį kaspinėlio, o nuo palangės blizgiu popierėliu žiba „Laimės sausainukas“. Tarp skambančios dainos eilučių mintyse pralekia mano žmonių veidai. Šimtai susitikimų, galybės šypsotis privertusių žinučių, neramus širdies spurdėjimas, šokolado popierėlio čežėjimas, susitrenkusių taurių dzingtelėjimas, šnaranti pagalvė, autobuse šąlančios kojos ir skambanti dėstytojo frazė, kad su Šiaurės vėju atkeliauja karštas šokoladas. Tirpsta laikas, iš delnų išteka kažkas brangaus, nežinau, ar sugrįš, ar laikinai, ar… Kaimynai už langų paleidžia fejerverką, už sienos suloja šuo, nekantri sužybsi eglutės girlianda, o man Kalėdos. Niekad nebuvau tokia dėkinga, kad vėl sulaukėm.

 

Pirmąsias (prieš metus parašytas!) žiemos istorijas rasite ČIA. Kai gerai pagalvoji, beveik niekas ir nepasikeitė!