Laiškas mergaitėms

Būna dienų, kurios yra kitokios negu kitos dienos, nes tos dienos (kitokios) yra ypatingas tų paprastų dienų mišinys. Fuj, painu. Įprastomis dienomis mergaitės (sakau daugiskaita, kad būtų mažiau tiesmuka, bet iš tiesų, nesunku atspėti, rašau daugiausia apie save) stovi prieš veidrodį ir meldžia aukštesnių jėgų, kad rytoj čia nebūtų šito kvailo spuogo. Arba kad poryt, per svarbiausią gyvenimo šventę, koks baltagalvis šmikis neišdygtų vidury kaktos, kaip kad būna pagal kiaulystės dėsnį. Tokiomis dienomis mergaitės, čiupinėdamos spuogų paliktus randelius, dejuoja dėl per didelės, kiek kumpos nosytės (nei ten didelė, nei ką) ir vengia šyptelėti net savo atvaizdui, nes okokiatragedija, vienas žavus mažytis dantukas lipte limpa prie to kito, didėlesnio. Šitokiais komentarais gali save ir į kapus nuvaryti, nes visuomet atsiras viena ne ten krintanti plaukų sruoga, pernelyg raudonas veido įdegis ar (o ne!) PATS randelis.

Tam, kad mergaitės išgyventų savo egzistencines krizes ir išaušta tos kitos dienos. Per jas tavo geriausia bičiulė išaiškina, kad net Beyonce kiek kraupokai atrodo susisukusi savo kietai suveržtą gumbą iš plaukų, o ir apskritai, tuomet ji tampa panaši į svogūną. Dar draugė būtinai pridurs, kad wowowow, kaip iš kojų verčiančiai šiandien atrodai, o tu lyg niekur nieko išpyškinsi žinomą dėsnį, kad kuo geriau atrodai, tuo blogiau jautiesi. Ir visas pietų stalas juokiasi (na, ne stalas juokiasi, tik posakis toks). Vairavimo instruktorius irgi pasiskundžia, kad nebetelpa į kostiumą, kurį vilkėjo savo paskutinio skambučio šventėje (oho, netikėta). Jam nusispjaut dėl to kvailo spuogelio, jis tik žiūri, kad nevažinėčiau bardiūrais. Žilstelėjęs vyriškis sako, kad pavasaris tas laikas, kai „panos išgražėja“. Aha, sakau, o aš visus metus laukiu, kol gražėti ims stiprioji lytis, bet kažkodėl šito momento nesulaukiu nepriklausomai nuo sezono. Instruktorius juokiasi – jam vis tiek rūpi bardiūrai. Nelabai jis galvą suka ir dėl drabužių, vyriškas nuo tolo man moja ir vakare, sveikinasi antrą kartą šiandien. Vaikinai, kurie nusirašo namų darbus, nelabai žiūri į mano šukuoseną – tik meldžia teisingo atsakymo.

Poezijos ir tekstų skaitytojai išvis neįsivaizduoja, kaip išsipuošusi aš rašau, o dalis gal nė nežino, kaip atrodau. Kolegoms seimukams tiktų, jeigu pasirodyčiau su chalatu ir šlepetėmis – svarbiausia, kad turėčiau baigtą renginio scenarijų. Tėvams aš apskritai saulytė, ką ir bepridurti. Tai ir galvoju, kokio velnio mergaitės suka galvas dėl niekų. Aš pažįstu merginų, kurios neįvardintų nė venos prabangių rūbų parduotuvės, bet laisvalaikiu jos rašo peticijas, gelbėja gyvūnus, medžius, medūzas, knygas ir šiaip viską, kas yra gelbėtina. Merginos rengia mitingus, studijuoja, kuria pasakiškus meno kūrinius, augina beglobius kačiukus, leidžiasi į keliones, rūpinasi vandens tiekimu Afrikos vaikams, medituoja, stato tiltus ir kovoja prieš visuomenėje formuojamą požiūrį „moteris – aistros tenkinimo objektas“. O mes, mergaitės, jaudinamės dėl kiekvieno sumauto šašiuko, sukam galvą, kiek ryškiai jis matosi vaikinams, draugėms, mokytojams ir eiliniams praeiviams. Velniop. Aš jum sakau, ne už šukuoseną atkeliami rojaus vartai, ne už nagų lako kokybę įteikiamos Nobelio premijos. Tvarkos ir priežiūros reikia, žinoma, bet svarbiausia, kad pačios jaustumėmės gerai : gražios ir laimingos. SAU. Kada pamilot savo vaikystės draugę? Tada, kai dar valgėt smėlį, o apie madas ir trendus nė kalbos nebuvo. Pamilot už tai, kad kartu ragauti smėlio bandeles buvo skanu, už tai, kad kažkas šilto buvo mažo žmogučio širdyje. Tai ir šiandien save bei kitus mylėkim ne už antakių formą – už tikrąjį Grožį iš didžiosios raidės. Grožį, kuris ne nyksta, o tik skleidžiasi metams bėgant. Mergaite, kokia tu šiandien žavi. O, mergaite…

Graži mergaitė Neda