Praėjusią savaitę išsitryniau save. Juk taip sakoma, tiesa? Jei tavęs nėra socialiniuose tinkluose, tai, po galais, kurgi tu esi? Sąmoningai pasislėpiau nuo feisbukų ir mesendžerių, sakau, laikas pailsėti. Nuo krūvos neskoningų reklamų, absurdiškų įrašų ir keistos mūsų visuomenės iliuzijos, neva visam miestui labai svarbu žinoti, kokį kokteilį geriu ar negeriu ant Palangos tilto. Jei jau visai atvirai, šiemet nebuvau aš toj Palangoj, man ten ne itin patinka…

Juokingiausia mano smegenų atostogų dalis, aišku, yra finišas, kuriame žmonės rašo žinutes ir klausia, kur buvau prapuolusi. Tarsi tais momentais, kai „nepatiktukinu“ juokingų paveikslėlių, manęs apskritai nėra. Na, jei jau taip, kodėl niekas neskambino į mobilųjį ir nesuko man galvos su kątusaugalvojikurdingaiartugyva …? Todėl, kad kažin kaip atbukusiai gyvenam, įsivaizduodami, kad iš virtualios erdvės dingęs žmogus tarsi sustingsta laike, negyvena ir nieko jam nevyksta, jei jau neįkelia asmenukės viešame tualete. Šiandien vėl įsijungusi savo facebook paskyrą pamaniau, kad yra atvirkščiai: aš nepraleidau visiškai nieko – tie patys veidai, nuotraukų filtrai, įdegusiems poilsiautojams dar nepabodęs Palangos tiltas, vienas kitas skelbimas renginio, į kurį norėčiau, bet vėl nenueisiu. Bet aš – aš apie praėjusią savaitę galėčiau kalbėti geras porą valandų. Ir net ne kažko veikimu ji buvo turtinga, o jausmu: buvimu čia ir dabar, buvimu šlapia, įdegusia, sukaitusia, sušalusia, pavargusia ir uždususia. Niekas nežinojo, niekas nematė, niekam nepasakojau, nes niekas neklausė. Bet, nepaisant to, aš juk buvau!

Dar jaučiu, kaip vakarui klojantis patalus bėgu stadione. Sukaitusi bėgu, bet apie karštį geriau negalvoti. Patarčiau negalvoti ir apie laiką, nes jis turi įprotį sustoti, vos aną prisimeni. Reikia negalvoti apie kojas, jas mausti pradeda minčiai vos pasiekus sueižėjusius kulnus. Bėgu ritmingai, negalvoju apie kvėpavimą, nes kai susimąstau apie šį, išsyk pamirštu kvėpuoti, o tai labai nesveika, ypač, kai bėgi. Bet kad ir ką daryčiau, nesiliauju jausti širdies. Paskui sustoju, nes jaučiu ją it liftu besikilnojančią aukštyn žemyn ir jau nežinau, kur tiksliai ją palikau. Galva tvinksi tarsi kas pašėlusiu ritmu kvėpuotų į pakaušį. Akimirką pasirodo, kad jausmas malonus. Žinau, kad dabar svarbiausia nesustoti, nes neturiu supratimo, ką kojos darys man paliovus eiti. Visus drabužius nusimetu vidury kiemo, vėjas palaimingai bėgioja kūno paviršiumi, o aš lendu po šulinio vandens srove. Pirmiausia sušlapinu širdies plotą, kad ta neišsigąstų. Dideliais žiedais svyra putinai, į delną tilptų vos vienas. Pasiutusiai šalta, bet koks laimingas momentas! Ir nieko nereikia – susisupusi į rankšluostį imu linguoti ant sodrios spalvos žolės, nuo plaukų kasos vandens srovelė teka stuburo slanksteliais. Pamaniau, kad dar niekada taip ryškiai nejaučiau savo kūno, dar niekada jame nesijaučiau taip patogiai. Šitą vakarą bus galima nuskandinti kavos puodelyje, o po šio nusikaltimo įvykdymo akto sutems ir aš kaip vagis ištykinsiu laukan patikrinti, ar rožės eina miegoti, ar kaip ir aš kelia galvas į liepos dangų, ieškodamos Kasiopėjos – mano mėgstamiausio žvaigždyno. Liepos naktimis oras vaiskus ir pilnas paslaptingų kvapų. Dabar suprantu, kodėl poetai taip mėgsta rašyti apie šį laiką.

Kasdien bėgu vis lengviau, dabar bėgdama galiu dainuoti, o tai labai praverčia, kai esi toks gerklingas žmogus, kaip kad aš. Šią savaitę, įtariu, sumušu savo dainavimo rekordą, kai per vieną dieną mudu su tėčiu kelyje praleidžiame aštuonias valandas. Ne, devynias. Nežinau, ką mano tėtis galvoja, kai rėkauti išvien su radijo imtuvu nesiliauju jam perjunginėjant radijo stotis. Kaip čia taip – ką beįjungia, visų dainų žodžiai išplaukia iš mano atminties. Aš dėl to, žinoma, džiūgauju, nes esu pasiruošusi pasirodyti kaip geriausias visų laikų šturmanas. Tad kelionėje nė nesumerkiu akių, mano uždavinys – šitą ekipažą išlaikyti kiek įmanoma toliau nuo tos ribos, kai miegas gulasi ant blakstienų. Esant reikalui netikėtai uždainuoju „iiiiir kas mane nugirdė, ar tu jau, ar geguuužis“, ploju rankomis. Taip, keliauti su manimi nebūna nuobodu. O kai automobilis suka į namų pusę, jaučiuosi it kokiame klipe: kojas susikėlusi ant automobilio panelės palaikau kompaniją stūgaujančiam radijui ir linguoju pavargusiomis pėdomis, kai mano dešinėje paskutiniais spinduliais žaidžia saulė ir prieš akis klojasi tai aguonų, tai rugiagėlių laukai. Neišpasakyto grožio vakaras, o dangus rodosi kaip lygus ledo paviršius – dar nesueižėjęs ir nepaliestas. Nesiliaudama maskatuoti kojomis akimis renku kiekvieną kelio ženklą ir šviesoforo signalą – po šitiek valandų, praleistų kelyje, šturmanas turi būti kaip niekad atidus. Tarp miesto šviesų spėju pastebėti ir mėnulį – jis išlenda kai baigiasi parduotuvių darbo laikas, kai mes stojame niekam nežinomose degalinėse su mažyčiais apvaliais staleliais, kai aš nė nebesivarginu ieškoti šukų, nes man patogu ir taip. „Tu ranką man tiktai ištiesk/ Kartu aš eisiu – tik pasikviesk“ – vėl uždainuoju, tėtis pagarsina imtuvą.

Jau kitą rytą (perspėju – rytą!) prie mano namų sustojusi draugė vežasi mane prie ežero ir dviese okupavusios ištisą maudyklą pasineriam į ryto dar neišjudintą vandenį. Man šalta ir malonu, manau, kad tokius momentus žmonės ir vadina poilsiu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų automobilį į miestą atsigins audra, kad dar spėsiu išgerti puodelį arbatos ir užsnūsiu čia pat, ant nedidukės kanapos. Kad mane pažadins lietaus šuorai, bet basas kojas pridengusi apklotu tuojau vėl užmigsiu – iki to momento, kai saulė droviai sušmėžuos pro langą. Audra baigėsi.

Anądien su mama buvom miške, ant lūpų dar jaučiu mėlynių spalvą, o ant rankų – uodų įkandimus. Tai kur ten buvau dingusi? Ai, nieko ypatingo, šiaip.

Šiandien vėl bėgsiu.

Bėganti Neda