Šiandien padariau eksperimentą. Žaliu šepečiu susitvarkiau plaukus, atsisėdau ant rudos kėdės ir ramiai kimarinau. Po pusvalandžio tuo pačiu šepečiu patikrinau savo neva iššukuotą kasą ir nė kiek nenustebau dėl bandymo rezultatų : kaip ir tikėtasi, ji buvo susivėlusi. Klausimas : kaip įmanoma susivelti ramiai sėdint fotelyje? Hipotezė : mano galvoje mintys trankosi taip energingai, elektronai daužo neuronus ir vėlimasis vyksta iš vidaus. Antras klausimas : kodėl kitų merginų plaukai visuomet tiesūs ir iššukuoti iki žvilgesio? Nejau ten… nesidaužo? Ne, negalima taip sakyti. Hipotezė nr.2 : jos sąmoningai kontroliuoja savo elektronus kaip kokios Avatarės, stichijų valdytojos. Tai kodėl man taip neišeina?

Taip man besamprotaujant į kambarį įžengė mama, kuri netruko manęs išgąsdinti savo kvietimu gaminti valgį. Prisipažinsiu, nepernešu visų tų virtuvės reikalų. Na, beveik visų, išskyrus patį valgymą. Būtent todėl išgirdusi apie ruošiamą „La troškinį“ buvau pagatava prisirakinti prie rašomojo stalo, kad tik nereiktų stverti kokio peilio į rankas. Ir nors mama savo entuziazmu manęs neužkrėtė, kažkodėl išlindau iš savo urvo (taip skambiai tėtis vadina mano kambarį) tam, kad susidoročiau su tais bobausiais (o taip skambiai aš vadinu pievagrybius). Čia manęs laukė maloni staigmenėlė : į virtuvinį jungą buvo įtrauktas ir tėtis, kuriam užduotį pasufleravau aš : lai pjausto svogūnus. Kai sudorojom tuos svogūnus, česnakus, paprikas ir bobausius, virtuvės šefė iškilmingai paskelbė pietų pertraukėlę savo darbuotojams ir gavę jos leidimą, galėjom pasilepinti arbata. Geras tas mūsų Gordonas Ramzis, o juk už tokių tempų gamybinį procesą galėtų mėtyti kopūstus tiesiai mums į galvas. Laimei, kopūstų mėtyti šiandien neteko nė vienam, mat popiet lažą ėjom prie kieme išverstos sausutėlių malkų krūvos.

Turiu pastebėti, kad nešti malkas gan ekstremalus ir patirties reikalaujantis užsiėmimas : tik spėk sužiūrėti, kad kokia pliauska netrinktelėtų į kojas, o prie sandėliuke išrikiuotos medienos eilės dėliok jas kaip kokį „tetrį“, kad tiktų, lipte liptų viena prie kitos. Nepaisant viso šio vyksmo žavesio vis raginau šeimynykščius didinti tempus, mat norėjau baigti darbus dar iki septintos – taip troškau įsitaisyti priešais televizorių ir pamatyti pirmąsias šią vasarą krepšinio rungtynes. Ne, nesupraskit klaidingai, mūsų rinktinei jos buvo jau… devintosios, tačiau laikrodžiai ir kalendoriai viską pakoreguodavo taip, kad varžybos vykdavo man netinkamu laiku. Arba aš tiesiog veikdavau ką nors tinkamesnio. Šiaip ar taip, šįkart su savo šeimos rinktine spėjom susidoroti su mediniais priešininkais ir namuose 2:0 (pliauskas nešėm jau antrąkart) pakrovėm malkų malkoms. Verta buvo paskubėti, nes lietuvių komandai žaidžiant, o Graikijos rinktinei besiblaškant po aikštelę lepinausi tokiais komentatoriaus perliukais : „rezultatyviausi žaidėjai šiose nerezultatyviose rungtynėse yra…“. Tiesa, šįkart mama pasigedo vaizdingųjų veiksmažodžių smeigė ir įsūdė, kurie pastaruoju metu vis girdėdavosi iš komentatoriaus tribūnos prakaituotiems vyrams svaidantis taikliais metimais. Nepaisant to, žaidimas buvo gan neprastas, o aš nuo šios sekundėlės jaučiuosi visiškai rami, nes jau atlikau savo krepšinio komentatorės vaidmenį, privalomą kiekvienam iš 3 milijonų lietuvių. Deja, kažkaip nespėjau „Facebook‘e“ paskelbti kokios sparnuotos frazės kaip „Už Lietuvą, vyrai“. Et, kitą kartą.

Prieš rangydamasi į lovą dar sykį šepečiu perbraukiu plaukus. Susivėliau ir iš išorės, ir iš vidaus. Labanakt.

Neda