Netikėtai anksti prisėdu patarškinti kompiuterį. Taigi buvau kiek apribota nuo išorinio pasaulio, mat visagalis internetas nutarė kuriam laikui dingti ir patampyti mus už ūsų. Kad ir kaip būtų, dabar pasistengsiu mintimis nuklysti ir į vakar dieną…

Jau trečią kartą šią savaitę rytą pradedu renovuojamame mokyklos rūsyje. Ketvirtadienį paaiškėjo, kad mūsų kuriamiems grožio stebuklams gamtinių žaliavų dar mažokai, tad po pietų ir aš leidausi į kelią ieškoti raudonuojančių šermukšnių. Pasinaudojau savo teroristiniais sugebėjimais ir po lietaus nupraustą žolę pabraidyti „prikabinau“ ir savo draugą, kuris vis postringavo, kad galbūt ties šia pakele visas uogas jau nurinko mano kolegės. Kaip paaiškėjo vakar ryte, prie to pačio žvyrkelio uogavom net tris kartus. Tiesa, buvau sėkmingoji, kuriai pavyko rasti neįtikėtinai gražių ir ryškių kekių, laimei, tada šventai tikėjau, kad tai – tikrų tikriausi šermukšniai. Jei būčiau žinojusi, kad plėšau putino uogas, veikiausiai būčiau sudvejojusi, ar verta. Vis dėlto šiukšlių maišas, pilnas to gėrio, prasivertė ir penktadienį su juo nuveikėm daug ir gražaus. Ko pridirbom parodysiu po rugsėjo pirmosios šventės, kol kas palieku mažą paslaptį. Taigi, špagato padailintomis rankomis iš namų pastvėriau dovaną – siurprizą artėjančio rudens proga. Pati žaviuosi savo nepaprastu gerumu ir stulbinama idėja. Magiškame „studento rinkinuko“ stiklainėlyje prikonservavau stebuklingų dalykėlių, pakroviau juos teigiama energija ir dabar lauksiu atoveiksmio, tikiuosi, viskas veiks taip, kaip kad rašo „Baltosios magijos“ knygoje. Gerai, nebuvo jokios knygos, nesigąsdinkit. Žodžiu, sėdim ant medinio namuko krašto dvaro kiemelyje ir man leidus atsimerkti, draugui įbruku lauknešėlį, prie kurio tiek vargau. Garbės žodis, prie čiupa – čiupsų nelimpa jokia juostelė, išprotėt galima bevyniojant visokio lygio lipalus. Laimei, pastangos atsiperka ir man netgi pasivaidena, kad visai pradžiuginau šalia sėdintį žmogų. Nuo stogų stogelių varva artėjančiu rudeniu alsuojantys lašai ir šią stingdančią akimirką kaip niekad stipriai jaučiu tėkmę laiko, kuris bevarvėdamas lietumi nusineša mano vasarą.

O tokią šventą paskutinio vasarinio susitikimo dieną pietaujame kavinėje. Tradiciškai neimam gerti, nes juk ir taip aišku, kad šituo apsirūpinti žymiai pigiau „Maximoje“. Televizorius kartoja 2010-ųjų krepšinio čempionatą ir Lietuva krauna malkų Argentinos komandai, kurios deficitas jau siekia dvidešimt taškų. Kol žaviuosi įspūdingu veterano Kleizos dėjimu, draugas siurbčioja kaimišką italų sriubą, vis pasiūlydamas man, kol galiausiai pripažįsta, kad ji šleikštoka. Kai atneša kepsnius, mano skrandyje jau žioji skylė ir pasigardžiuodama sukertu viską reaktyviniu greičiu. Mano palydovas sakosi bandęs valgyti greičiau už mane, beje, nesėkmingai. Prie gretimo staliuko spalvotus kokteilius gurkšnoja trys moteriškės, o mes nusprendžiam būti dosnūs ir paliekam gan padorius arbatpinigius. Tiesa, laiku atkalbu draugą, besirengusį ant lėkštelės palikti viską, ką turi.

Į miestelį leidžiantis sutemoms mums atvimpa žandikauliai, kai vienos mokyklos kieme įžiūrim gardo kontūrus. Kada spėjo jį pastatyti? Juoda danga dar puošiama nedidukių balų, tačiau telefone jau groja muzikinis įrašas ir mes imam trepsėti salsos ritmu. Gaunu barti už netinkamą kelių lankstymą, tiesa, dar pasinaudoju nemokama taisyklingo klubų judinimo pamokėle. Kai technika jau atšlifuota, šokam tol, kol pamėlynuojam taip, kaip šis vakaras. Tą naktį užmiegu su šunimi prie šono.

Rugpjūčio 30 dieną, dar glostomą saulės, tėvai paskelbia, kad interneto lig šiolei nėra ir popiet tikimės sulaukti internauto apsilankymo. Dienai skrendant pro šalį senajame šeimos kompiuteryje randu prieš amžinybę pamirštus, kadaise labai šauniai atrodžiusius žaidimus. Prisėdu sulošti keletą partijų, o užnugaryje stovinti mama bando prisiminti taisykles, tiesa, dar pagiria „kaip tu moki“. Kad nesusvilintume keptuvėje čirškiančių blynų, vartome juos pakaitomis. Į cukrumi pagardintą grietinę dažau pietus, o tėtis karštligiškai konstatuoja, kad, „garantija, tas po pietų bus šeštą valandą vakaro“. Čia turiu pastebėti, kad jis klydo, mat mūsų laukiamas žmogus pasirodo kiek po trijų. Mamai pasiteiravus, gal išvirti kavos, pastarasis atsako, kad nežada čia tiek užsibūti. Laimei, tai nebuvo tik tuščios kalbos, raudoni marškinėliai greitai sutvarko reikalą ir dingsta iš salono taip staigiai, kaip ir pasirodė. Kaip kompensaciją už keletą tylos dienų sukurpiu veiklų, kuriomis užsiėmiau šią vasarą, sąrašą ir juo dalinuosi su jumis (tekstų skiltyje). Kibirkščiuoju priešais laikrodį, laukiu nesulaukiu pirmųjų krepšinio čempionato rungtynių. Pažadu išsamiausias įžvalgas, o kol kas einu pastūgauti pagal Lemon Joy dainas. Adios, amigos.

Dingusioji Neda