Sakytum, mūsų namuose kas būtų paskelbęs sekmadienį – tingadienį. Be garsių susitarimų buvo nutarta pailsėti ištiesus kojas po vakarykščio striksėjimo gryname ore vykusioje Salų šventėje, kurios būta tikrai neprastos. Nors lietingas rytmetis paskatino skėtį pasiimti, į pavakarę oras ir visai prasiblaivė, kaimo linksmybių taip ir nesugadinęs. Ką ten sugadins! Nedidelio miestelio šventė priminė giminių susitikimą – visi vieni kitus pažįsta, meilingai sveikinasi, nuo tolo moja, bučiuoja ir cekavai klausinėja. Mums su tėvais įžengus į salę, kurioje ruoštasi iškilmingam programos atidarymui, senieji saliečiai akivaizdžiai sukruto. Ne visi pažino medvilninėmis kelnėmis apsitaisiusį tėtį, mane, ūgiu pralenkusią mamą, ar pačią mažąją Sigutę, jau kelintą dešimtį nebe mažąją. Tie, kurie pažino (o tokių tikrai buvo!) maloniai linksėjo, bet, kaip dera kaime, vis gręžiojosi pažiūrėti, kaip čia miesčionys atrodo, kokiomis puokštėmis nešini… Laimei, žvilgsnius greitai sugavo organizatorių pasirodymas scenoje, o galiausiai ir premjerinis spektaklis, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko visame kaime Dangute vadinama mano močiutė. Kaip mama ir pastebėjo, ji – žvaigždė. Net sėdint vidurinėje eilėje buvo justi tai, kaip senelė mėgaujasi savo buvimu scenoje, su kokiu džiaugsmu aukštyn kilnoja kojas vos pasirodžius velnio personažui ir su kokiu maloniu grauduliu pasibaigus spektakliui priima artimųjų teikiamas gėles. Kad nepasirodytų maža, savo šlovės valanda mano bobutė mėgavosi ir toliau : netrukau pastebėti šalia jos ratus sukantį vyriškį, gal kiek per jauną būti močiutės gerbėju, bet labai jau užtikrintai kalbantį apie ją – švelnaus grožio moterį. Pastarasis kaip pakvaišęs spaudinėja išmaniojo telefono ekraną ir dėl neišjungto garso girdisi, kaip jis daro senelės nuotraukas. Paprašo sustoti, štai taip, dabar dvaro fone – net pažada padaryti jai albumėlį. Mat gerietis! Kai galiausiai nugvelbiu šiek tiek nuosavos močiutės laiko, teiraujuosi, iš kur ji ištraukė taisyklinga kalba šnekantį garbanių. Architektas – atsako bobutė ir paaiškėja apie vilnietį, jo žmoną baleriną bei apskritai gan nesiaurą vyriškio biografiją. Stebiuosi, iš kur ji visa tai žino ir, galiausiai, kad žmonės jai patys pasakojasi tokius dalykus. Atrodo, kiekvienas, kada nors užsukęs į ežero supamą salą, yra labai tolimas-artimas močiutės pažįstamas, gal visą laiką laikęs josios kiemą savo namais ir tik netyčia nuklydęs į kokią kitą vietą pasaulyje. Iš tiesų sėdėdama ežero papėdėje, žvelgdama į gerokai pasenusį dvarą ir klausydamasi seniai matyto vaikystės draugo grojimo čia pasijaučiu kaip namuose. Salų tokia atmosfera – pritūpi ant suolelio ir jautiesi niekada nuo jo taip ir nepakilęs – visą amžių šitaip sėdėjęs, nendrių siūbavimo klausęs ir su čionykščiais giminiavęsis…
Šiandien magiško potyrio kaip nebūta. Lietaus pritvinkęs oras migdo nuo pačio ryto, nė nepakilusi iš lovos vėl troškau miegoti. Apie šiltą birželio tryliktosios vakarą teliudija sausainėlių ir kitokio gėrio prikrauti maišeliai – tai vis močiutės lauknešėliai. Galėtum valgyti be perstojo, bet kažin kas sako, kad gulėti lovoje ir kimšti viską, kas papuola po ranka, yra negerai. Nors kita vertus, man gal ir galima. Juk kai mamai pasakiau, kad rytais mankštinuosi, jos patarimas buvo konkretus : „gal tu geriau pavalgyk“. Cha, dar ir dabar šypsausi prisiminusi jos veido išraišką. Gero vakaro, einu vaišintis.
Nostalgiškoji Neda