Dar vieną naktį pradedu dienoraščio įrašu. Turiu pasakyti, kad po vakarykščių panaktinėjimų praplėšti tarsi smėliu užpiltas akis nebuvo itin lengva. Nieko nepamanykit, kiūtojau po kaldra su loptopu ant pilvo ir iki pusiaunakčio rūšiavau muzikinius failus, bet žadintuvui mane prikėlus vėlgi su daina, nebesišypsojau taip entuziastingai, kaip kad naktį. Et, tiek to, kiekgi čia galima skųstis.
Iš teisybės, šiandien nuveikiau daug ir veikiau gerai, bet, kad jį kur galas, nelabai išeis pasipasakoti, nes mane apriboja tokie dalykėliai kaip staigmenos bei netikėtumai, tad iškloti viską juodu ant balto būtų gan neprotinga. Nepaisant to, žadu vyniotis iš padėties ir tarškinu klaviatūrą galvoje atkurdama šiandieninius įvykius.
Taigi šį nuostabiai apniukusį trečiadienio rytą pravėriau mokyklos duris. Beje, čia reikėtų pastebėti, kad pirmąsias mokslo savaites labai pravartu būtų koridoriais vaikščioti su šalmu ant makaulės, mat remonto sūkuryje gali ir nepastebėti, kaip užkris iš viršaus koks lentgalis. O šiaip ir vienkartiniai maišeliai ant batukų nėra prasta mintis, kai rizikuoji įžygiuoti į dažų bankę. Pro garsiau už drėles stūgaujančius vyriškius visgi prasibraunam iki seimo kamurkės rūsyje. Šiandien mūsų daug ir širdyje skimbteli, kad paskutinis vėlyvas rugpjūtis toks, jau kitais metais šitokio būrio čia nebebus. Smilkiniuose susitrenkia neuronai, kad šiemet paskutinį sykį kurpiu Rugsėjo pirmosios scenarijų, nes artėjantį rudenį kažkas kitas turės pašaukti ir mane… Tiesiog ore jaučiam laiko tėkmę ir besimaudydami joje klijuojam artėjančios šventės pamatus. Ekhem, tiksliau, klojam tapetus, nes kalba sukasi apie dekoracijas. Daugumos akyse dar švyti ryškiosios saulėgrąžos iš praėjusios šventės, tokį ryškį sunku būtų pamiršti. Galiausiai vienbalsiai nusprendžiam vieną puikų dalyką, kurio sakyti lyg ir negaliu, nes išduočiau paslaptį anksčiau laiko. Čia pasinaudosiu draugo seniai duotu patarimu ir pati sau pasižymėsiu – paslaptis – , kad žinočiau, ką turėjau galvoje. Taigi, po nuosprendžio daryti tą ir tą, dar pasistumdom prie stendo su tvarkaraščiais, nepailstamai girdisi nusivylimo ir džiugesio šūksniai. Galiausiai, palikusi skėtį mamai, išstraksiu iš gimnazijos ir neilgai trukus atveriu viešosios bibliotekos duris. Žmonių kaip reta daug. Naujausių knygų lentynas užgulęs žilagalvių desantas. Prie darbuotojos stalo milžiniškas knygų krūvas stumdo dvi senučiukės, nugirstu, kaip dalinasi perskaitytų knygų apie Maironį citatomis. Aš, savo ruožtu, norimą skaitalą tarp gausybės kitų randu akimoju, smulkus aprašymas ant nugarėlės žada įtempto siužeto trilerį jaunimui, tikiuosi, toks jis ir bus. Jau pratrepsi abi senolės, priešais milžiniškų akių moteriškę sustoju aš. Dvi knygas pastumiu artyn – šias grąžinu. Skaitytojo bilietą priploju prie vieno viršelio – šią pasiimu. Kol sijonuota darbuotoja stalčiuje ieško mano kortelės, į patalpą įžengia vietinė žvaigždė. Aktorius toks, buvo net, kad per televiziją parodydavo. Įsistebeilija į mane, po to reikšmingai kosėja į delną, neva, skubina moterėlę, beverčiančią stalčius. Ši jau ištraukia reikiamą popiergalį, supypsi tokiu aparatėliu, suprask, spausdins kvitelius, kai išgirstu savo mobiliojo garsą. Telefonas užsirėkauja : „oh, baby…“, o aš to šėtono niekaip nerandu. Krepšio šoninėje kišenėlėje jo neužčiuopiu, užtai skubėdama vos nepapilu savo šiukšlių ant švarutėlių grindų. Griebiuosi kitos kišenėlės, ten irgi nieko, išskyrus seniai „pamestą“ vazeliną. Striukelės kišenėje. Kaip sugebėjau pamiršti, jei tik prieš dešimtį minučių jį ten įgrūdau? Kol knaisiojausi po visas įmanomas kišenes, dainininkas mobiliajame jau priartėjo prie priedainio. Atsiliepiu ir kol aiškinu tėčiui, kad aš jau tikrai nebe mokykloj, du bibliotekoje esantys žmonės nužiūrinėja mane intelektualiais žvilgsniais. Padedu ragelį ir karštligiškai pasirašiusi ant kvituko neriu pro duris dar spėjusi sumurmėti „viso gero“.
Grįžusi namo darau tokį įdomų dalyką, kurio vėlgi negaliu išduoti dėl tam tikrų priežasčių, bet neužmirštu pasižymėti – paslaptis nr.2. Dienai įsibėgėjus esu pristatoma prie Rugsėjo pirmosios scenarijaus, mama jau kurį laiką naudoja psichologinį terorizmą šiuo klausimu. Kaip ir tikėjausi, nepakiša po nosim nė vieno iš tų eilėraščių, kuriuos sukaupė per tiek metų ir prie kompiuterio ekrano akis varvinu be jokios šperos. Maža to, dar gaunu papildomų, suprask, bonus prašymų, kad šventė neapsieitų be specialiųjų literatūrinių efektų. Ilgai neniurnu, esu tikra, kad man pavyks, nes akyse jau imu regėti viziją ir už šį šeštąjį (o gal septintąjį) pojūtį dėkavoju mamai, kuri ne pirmą kartą įžengusi į kambarį paragina tobulėti ir daryti kitaip. Kalba tokiu balsu, į kurį tik ir norisi atsikirsti : „aišku, kad sugebėsiu.“ Palieka manajame urve vieną, kad nepristigtų erdvės tobulėjimui. Renku tekstą, einasi lengvai.
Replay‘inu senas dainas ir, rodosi, norėtųsi praplėsti savo pasakojimą iki begalybės, kiek berašau, rugpjūčio dvidešimt septintoji vis nesibaigia. Visgi nutariu pakilti nuo grindų, iš kurių semiuosi žodžių savo tekstams ir pakuoti aparatūrą, nes rytoj vėl kilsiu su pirmais gaidžiais, o šiąnakt net niežti nagus prisiliesti prie to trilerio. O jūs miegokit ramiai, linkiu neįtempto siužeto sapnų.
Šiek tiek paslaptinga Neda