Šiandien vienas tų sekmadienių, kurie neerzina. Arba erzina mažiau nei kiti. Pakalusi ateičiai taip reikalingą istoriją, ant šilto pledo įsitaisau su knyga rankose. Net silpstu kaip gera, jau sunku prisiminti, kada ką nors skaičiau savo malonumui. Pirštai lengvai bėga puslapiais, keista kriminalinė Snieguolės istorija įtraukia ir popiet suomiškas romanas jau suskaitytas. Tradiciškai ramiai nenusėdžiu vienoje vietoje, nuo lovos nuslystu žemyn, net nepastebiu, kaip atsiduriu ant kiliminės dangos. Vaikystės įprotis. Nesu pažiūrėjusi nė vieno filmo, net animacinio, neatsidūrusi ant grindų. Taip ir šiandien, tik šis mano pričiūdas jau lydi ir skaitymus. Kai akis pakeliu nuo daugybės žodžių, rodosi, kažin kokį alkį sužadina saulės spinduliai, glostantys nedidukę verandą. Galvoje dingteli, kiekgi tokių vakarų dar bus. Neužilgo ožiuotis pradės žiema ir per speigus teliks kiurksoti priešais televizorių ar vartyti kokius Šekspyro (ne)šedevrus. Šį sekmadienį net Berankio mušinėjamas kamuoliukas nesulaiko manęs namuose, juose, rodosi, per ankšta. Nustebinu draugę sms žinute, vakare netikėtai pakvietusi ją pasivaikščiojimui su pabėgiojimu. Atsakymas manęs nenustebina, iš pradžių ji pasiteirauja, kas man užėjo, o aš skubu patikinti, kad esu sveiko proto. Dar pabrėžusi, kad tuo abejoja, ji sutinka ir aš jau pakuojuosi į kelią. Žinau, kad tą akimirką net savo tėvams atrodau keistokai, nagi, kokie čia pabėgiojimai. Aš ir pati nežinau. Bet taip norisi sugerti paskutinę saulę, ištrūkti iš tvankių namų ir išvėdinti smegenis. Kaip tyčia ryte pabudau sopančiomis kojomis ir rankomis, kurių nė pakelti nepajėgiau. Galbūt tai buvo dar viena priežastis raumenų padraskymui. Kai susitinku su bičiule, laikas krenta tarsi rudeniniai lapai – lengvai, elegantiškai, greitai… Pernelyg nusikalusi mano palydovė atsisako sukti ratus parke, bet ištikimai žingsniuoja greta, blaškydama mane linksmomis kalbomis, pusę distancijos nustraksiu kratoma juoko priepuolio. Esu dėkinga, kad draugė nė neprašyta pasičiumpa nešti mano krepšį ir šviesia emocija taip palengvina vakarinį pasispardymą. Jau baigusios pasirodymą užsukam į parduotuvę, kaip didžioji sportininkė perku buteliuką saldinto vandens. Mieste įsitaisom ant saulės myluojamų suoliukų ir tiek žviegiam iš protu nesuvokiamų nesąmonių, kad bičiulė net pasiteirauja, kodėl bent kartą gyvenime susitikusios negalim susitelkti į rimtas pokalbių temas. Gal ir gerai, kad negalim. Rimtai šneka visi : tėvai, mokytojai, bendraklasiai, giminės ir artimieji, televizinių žinių vedėjai, Dalia Grybauskaitė… Tai su kuo gi pakalbėti nerimtai? Juk reikia nusikreizėti iki begalybės, tokiomis aplinkybėmis ir akyse prašviesėja, o visos pasaulio naštos, rodos, nebe taip slegia. Na, bent jau tą akimirką. Postringaujam, kad miesto centre dvi krizenančios paauglės gali atrodyti ir kažin ko pavartojusios, o policija tokias turbūt mielai tikrina. Nuo tokių minčių juokas ima dar labiau ir skaudančiais pilvais, prisigaminusios vitamino C atsisveikinam iki rytojaus ryto. Kai grįžtu namo, karštas dušo vanduo varvėdamas kūnu nuplauna nuovargį, persmelkusį kaulų čiulpus. Negalėjau įsivaizduoti puikesnės savaitės pabaigos.
Beje, brangus lietuvi, širdingiausi krepšiniški sveikinimai. Esame ketvirti pasaulyje, o lietuviškieji sirgaliai be konkurencijos – čempionai. Vakar su draugu rungtynes stebėjome picerijoje, su būriu kitų fanų ir mudviem tai buvo naujas patyrimas. Tas dvi valandas jaučiausi tokiu žmogumi, kuris didžiuojasi, kad gimė čia, kad viena kalba, viena emocija dalinasi su visais šiais žmonėmis. Klausydama vyriausiojo trenerio interviu, kurio fone skambėjo lietuvių liaudies daina, mane atlydėjusiam draugui prisipažįstu, kad tikrai verksiu. Jautru. Esu neapsakomai sužavėta tikėjimo ir vienybės, kuriuo buvome apsupti tą vakarą, picos ir alaus kvapuose paskendusioje picerijoje, priešais nespalvotą televizorių. Už nugarų be perstojo girdėjosi sirgalių šūkčiojimai ir net likus vos trims minutėms iki finalinės sirenos, suspausti kumščiai tikėjosi stebuklo. O jis ir įvyko. Pasakykit, ar yra kas stebuklingesnio už patriotišką prakaitą ant parketo, nepažįstamų žmonių žvilgsnius, kurie dega taip pat, kaip tavasis? Ar būna stebuklingesnių vakarų, kai tauta dalinasi vienu širdies plakimu? Kai visi kvėpteli vienu ritmu? Vienas iš kelių šimtų mano „Facebook“ draugų rašo, kad mūsų krepšininkai laimėjo kai ką daugiau, nei bronzą ant kaklo. Tebūna jis palaimintas už tikrąją išmintį. Sveikinu su tautos pergale.
Darbininke, rytoj šoksim į naujų darbų traukinį. Sėkmės jame, būk tikras, kad savo švytėjimu neapakinsi traukinio vairuotojo. Kad ir kas jis būtų.
Sveiko proto Neda