Drąsiai brūkšteliu, kad dar tik trisdešimta mėnesio diena, nors esu įsitikinusi, kad kol baigsiu, jau galėsiu datą pakeisti. Iš rudeniu dvelkiančio ketvirtadienio liks tik prisiminimas. Dar daugiau – istorija. Viskas tik istorija…

Seniau labai jaudindavausi dėl to, kaip mano tėvai elgiasi parduotuvėje. Ne, neįsiveržia su pistoletais ir nekrato kasų, kaip jūs ką tik pagalvojot. Tiesiog, kad ir kur būtų, jie yra namuose. Tarkim, tėčiui nieko nereiškia vidury prekybcentrio salės sušukti, ar užteks vieno colos butelio, o mama visai ramiai kviečia mane vardu stovėdama priešingoje saldumynų lentynos pusėje nei aš. Mažesnė krūpčiojau nuo tokio jų paprastumo, bet dabar man rodosi, kad šitokia būsena yra visiška jėga. Netgi, sakyčiau, gebėjimas jaustis kaip namie, kad ir kur bebūtum – didžiulis talentas ir šiaip geras dalykas, dėl kurio nevertėtų pyktauti. Būtent todėl dabar ir pati nevengiu atsakyti iš kito prekybos centro galo ir taip mes net ir nesukišę nosių krūvon sėkmingai apsiprekiname. Tiesa, šiandien užtrukom kiek ilgėliau, nes, pasak mamos, aš ją visiškai išbalansavau ir ji negalėjusi susikaupti. Pamanykit, pakalbinau kiek prie vienos kitos lentynos. Užtai ir Kalėdinę dovaną išsirinkau. Kol dar įmanoma įpirkti pistacijų riešutus, tai užsiprašiau jų kilogramėlį, dabar kainuojantį vos šešiasdešimt litų. Pamaniau, reikia griebti jautį už ragų, kol kaina dar nepersirito per šimtą litų ir išvis, kol Kalėdų Senelis dar naudoja senąją gerąją valiutą. Pistacijų priremtas prie sienos tėtis prisikrauna pusžalių bananų, net nesiklauso mano pastebėjimo, kad šitie per trumpai pabuvo nokinimo kamerose ar dujų jiems nepakako… Maža to, sukrovęs tuos kilogramus ant mano gležnų rankelių automobilyje dar pakomentuoja, kad puolu prie bananų kaip beždžionėlė. Vyptelėjusi toliau gardžiuojuosi mano išsirinktu geltoniausiu bananu, dar įsigudrinu pilna burna padainuoti išvien su radijuje skambančia „Hiperbolės“ grupe. Stovime prie šviesoforo, o salone tikra diskoteka, juokiuosi ir valgau, valgau ir šoku su banano žieve rankoje, šoku ir juokiuosi. Staiga šaunusis šeimos vairuotojas su keista mimika veide mesteli, kad iš manęs jau juokiasi ir akies kampučiu, pro nutįsusį kepurės kraštelį pastebiu vaikinuką, žaviai besišypsantį gretimame automobilyje. Tarškindama riešutus mama tuoj pastebi, kad visai jis nesijuokia, o smagiai šypso. Ji konstatuoja faktą, kad jis mane tiesiog palaikė linksmų plaučių mergina ir dabar keliauja pasikrovęs neįtikėtinai teigiamų emocijų. Iš mano akių trykšta ašaros, juokiuosi susiriesdama. Man ši situacija rodosi tokia graži, kad norisi net katutėmis ploti. Ak, jeigu kiekvienas iš mūsų kasdien sugebėtume nors po vieną šypseną padovanoti bei sukurti, kaip šilta būtų širdyse. Nusibraukusi ašaras nešu plakatą į jaunimo centrą ir pilkų žmonių fone nusijuokiu dar kartelį. Še tau, kad nori ir neprinokę bananai…

Vakare tarp sutarčių ir kitokių dokumentų tėtis randa knygelę, kurią jam padovanojau 2010-ųjų birželio 6-ąją, Tėvo dieną. „Tėčio knygelėje“ spalvotais pieštukais viena mergaitė suguldė gražiausius savo prisiminimus. Radai nediduką gintaro gabalėlį Šventojoje, „saulute“ ritaisi Nidos kopose, o kaip mes meškeriojom prie to balos dydžio prūdo … Net ir „Nuotakos tėvą“ žiūrėjom. Manasis tėtis graudinasi, pasirodo, jo prisiminimai tokie kaip ir mergaitės. Ir jis ten buvo. Mama, besisukdama virtuvėje, savo šiltu balsu, kurio niekada nesugebėsiu aprašyti, sako, kad toji mergaitė visuomet mėgo rašyti. Kurdavo eilėraštukus, sveikinimus, knygeles ir laiškus, rimuodavo „oras“ su „noras“ ir rašė, rašė, rašė… Grįžusi iš klajonių po mano vaikystės pievas, atsisukusi mama išaiškina, kad viską suprasiu, kai turėsiu savo vaikų, bet tuoj skuba pasitaisyti, mat, mano vaikai tai jau nerašys man anei laiškelių, anei atvirukų. Pasak jos, jie bus „vat tokie“ – kitokie ir špygą sulauksi tu iš jų gražaus brūkštelėto žodžio. Užsispiriu kaip tikras Ožiaragis, vat ir rašys, maaaam, tu gi nepažįsti mano vaikų!

Bananinė Neda

P.S. Su nuoširdžiausia viltimi rodau jums savo darytus rudens kadrus ir tikiuosi, kad pastarasis nevaro jums rudeninės depresijos, o jeigu jis vis dėlto taip elgiasi, tai paglostykit jūs jį ar ką, pasakykit, koks tas niekšelis gražus ir bus jums gera kartu. Juk gražus, tiesa? Pasakiškas, iš koto išvirst galima.