Kaip ir tikėjausi, išpaikintas mūsų šunėkas nė nemanė leisti man pamiegoti. Vos tėtis užvėrė laukujes duris, mažasis ėmė skalyti kaip pasamdytas ir tai darė tol, kol, mano giliu supratimu, užkimo ar pavargo. Laimei, mano miego poreikis buvo toks nesuvaldomas, kad kantriai iškentėjusi valandą triukšmo netrukus vėl užsnūdau džiūgaudama, kad visgi atostogos.
Labai jau šiurkštaus vėjo glostomą popietę ploju katutėmis, kad jau išdžiūvo šiltosios „Spartos“ kojinės ir maunu pro duris, gavusi draugės pranešimą, kad ši jau netoliese. Oras tikrai ne iš geriausių, taip ir nešmėkštelėjo nė menkutis saulės spindulys, apie kurį tesvajojau iš namų pasičiupdama ir savo žavųjį „Canon“. Kaip bebūtų, nuotaika neįtikėtinai šauni. Be pirštinių ir šalikų (ach!) nukrypuojam iki pat jaukiosios picerijos, kurią sutartinai vadinam padoriausia vietele mieste. Susėdusios prie stalo tradiciškai mąstom, kad vertėtų užsisakyti ko nors neragauto, bet persklaidžiusios visą meniu skersai išilgai renkamės jau seniai pamėgtus patiekalus. Ir vėl nieko įspūdingo. Kartais sunku priimti naujoves, iš pirmo žvilgsnio dažnai jos nė neatrodo patrauklios ar daug žadančios, bet taip yra tik dėl to, kad baugu liežuvio galiuku pajusti dar nebandytą kokių ten midijų skonį. Na ir kas, jei kalbame tik apie valgiaraštį maitinimo įstaigoje. Na ir kas, kad išvis apie tai kalbame. Po ilgų diskusijų su bičiule desertų atsisakome, nes, nei čia norisi, nei čia ką. Paprastai žmonės daug dalykų daro tik tam, kad darytų. Kalba, kad tik kalbėtų, žiūri televizorių, bele tik kad žiūrėtų ir desertus užsisako tik tam, kad užsisakytų ir išleistų pinigus, kuriuos atėjo, neva, pataškyti, o paskui gailisi, kad taip naiviai juos ir ištaškė. Tad susilaikiusios nuo bereikalingų kalorijų su drauge paliekame šiltus fotelius ir aš nekantraudama greitinu žingsnį, mat taip noriu pašaudyti nepakartojamo rudens kadrų. Mano palydovė pastebi, kad lyg ir vėluočiau fiksuoti romantiškąjį rudenį ir šiuo klausimu aš su ja visiškai sutinku. Lapai seniai nukloję takus, be to, dar ir pasidabinę nekrozinėmis dėmėmis. Jokios jaukios šilumos ar auksinių saulės spindulių. Bet yra kitoks ruduo. Baugus, nes lieknos nuogų medžių šakos tiesiasi prie praeivių tarsi krumplėti raganos pirštai. Yra samanos, tik dabar ryškesnės nei visa, kas jas supa. Ir dangus, žemę klastingai aptraukiantis tarsi pilka oda, iš kurios išsinerti bus lemta tik pavasariui sutraukius ledų pančius. Nepaneigsi, yra ir toks ruduo. Reikia, gyvybiškai svarbu įamžinti ir tokį pavargusį seneliuką, net jei masės akys krypsta į jo jaunystės dienas. Ir kai visi žiūri į vieną pusę, kažkam juk reikia atsigręžti į kitą. Todėl bjauriausią rudens dieną istorijoje su savo fotoaparatu lakstau gelsvais lapais nuklotais keliukais. Žavu iki negalėjimo.
Kai šaltis jau kėsinasi griaužti kaulus, paspartiname žingsnį namų link. Išmintingai atsisakiusios gardumynų brangioje kavinėje, pyragaičių visgi prisišluojame vietiniame supermarkete, nes gūdžiais spalio vakarais be didelio cukraus kiekio kraujyje jau neišsiverčiam. Einu per dešimtį metų neblogai išvaikščiotą gatvelę ir akimis seku savo silueto šešėlį, kurį sukūrė ką tik mano aplenktas gatvės žibintas. Keisto kirpimo paltukas ant asfalto piešiamas tarsi suknelė ir man keistai smagu štai taip striksėti namo, nuo šalčio nepridengtose rankose spaudžiant įpakavimą su šešiais itin saldžiais pyragaičiais. Nuoširdžiausią šypseną veide sukelia refleksas, kai pamatau mamą, ruošiančią mano mylimiausią burokėlių sriubą ir kone pakvaišti iš laimės galiu, kai pamatau joje skęstančias frikadelkes. Ant rudos odos kušetės man regisi, kad šis vakaras kažkoks nostalgiškas ir pasiilgtas, o tuo tarpu mintyse nuskamba mėgstamo Giedrės Maybe eilėraščio „Tavimi išlašėjus“ fragmentai…
Rudenėjanti Neda