Kai šiandien pramerkiau akis, prireikė laiko susivokti, kodėl taip aikštijasi kūnas, kodėl kaista pagalvės užvalkalą prilietęs petys ir kodėl akių vokai sveria puskilogramiu daugiau nei paprastai. Kur ne kur įpjauti delnai tarsi paliudijo, kad vakarykštis stebuklas iš tiesų buvo – ekstremalaus bėgimo dalyvis numeris 244 tikrai pasiekė finišą.
Dar ir šiandien su mama šnekėjomės, kad apie ką tik įveiktas varžybas papasakoti praktiškai neįmanoma. Apie beviltiškumą, kai sunki purvo masė įtraukia kojas ir išsikapanoti padeda tik bendražygio ranka. Apie visuotinį skendimo jausmą baloje prie starto linijos. Ir kaip akys iššoka ant kaktos, kai išsiniurkęs skirtingo tirštumo pelkėse, prisėmęs į batus tiek purvo ir durpių, kad net kojas žemyn sveria pribėgi lygut lygutėlę dviejų metrų aukščio sieną, katros nei praeisi, nei pravažiuosi, kur užsikabinti nėra, kur atremti pėdą nėra, bet tu, aišku, esi pasiryžęs neapeiti nė vienos kliūties ir kapanojiesi ten. Kapanojiesi. Į purvą, iš purvo, kol pasiekiu pasvirusią, sakyčiau, rampą, kuria tarsi turėtum užsiropšti ant kalno viršaus. Stoviu apačioje, o toks vaikinas nuo viršūnės sako, kad turėčiau čia užbėgti. Užbėgti : čia jau po to, kai porą kilogramų purvo iš miško susiglėbei savo apatiniais. Žodžiu, kažkoks užsispyrimas timpteli mane atgal ir aš įsibėgėju, slidų bato padą jau kabinu į rampą, sustoju ties viduriu. Iš viršaus stebintis vyrukas net susilenkia, ritmiškai ploja rankomis, tiesia plaštaką ir drąsinamai šūkčioja davai davai, varyk, davai. Dar niekada tie du centimetrai iki nepažįstamojo delno nebuvo tokie tolimi. Negaliu atsistebėti, kaip kažkoks davai žmoguje atranda papildomų jėgų, kaip greit neuronais pasklinda ta iššūkio sau mintis ir staiga tu gali. Staiga užsiropšti ant kalno viršūnės.
Nuostabiausia dalis, sakyčiau, yra ta, kad toje nesibaigiančioje trasoje staiga išnyksta visos baimės. Po to, kai saugiame krante palieku savo akinius, matau ne toliau nei kurmis, bet tai nekliudo man plaukti purve, kur kojom žemės nesiekiu, nekliudo nerti po baidarių pilvais, nors niekada nenardau, ant užpakalio nučiuožiu nuo kalno, nors net vandens parkuose stengiuosi aplenkti ekstremaliau atrodančias čiuožyklas, atsisėdu ant rąstinės sienos viršaus, nors esu mažiausia aukščio gerbėja. Ir kai, neskaitant visų bėgimo pelkėse atkarpų, sustoji prie kokios dvidešimtos kliūties iš trisdešimties, viskas jau būna vis vien: jėgų nėra, esi pilnas dumblo, nieko nematai, bet turi nepaprastą norą pasiekti finišą, tad paskutines kliūtis iš esmės įveiki kaip tankas. Ne, ne greičiu ir jėga, bet jau niekur nesidairydamas ir neabejodamas. Šoki ten, kur nešokama ir bėgi ten, kur nebėgama. Išnyru žiūrovų zonoje ir girdžiu tėčio palaikymo šūksnius dukra, varyk! O dukra ir varo – kone keturiomis, bet varo. Negaliu nepaminėti to fakto, kad kai tam tikrų kliūčių išvengti sumanę dalyviai nukinkavo trasos pakraščiais, aš su savo šeima įveikiau visus kelyje pasitaikiusius trukdžius. Visus iki vieno. Ir tą, kuriame priešais mane bidzenęs vyras sakė, kad po šito tai jau visi galim į armiją. Neįtikėtina, kaip pusantros valandos kone iki smakro sulindusi po žeme arba besiteliūskuodama purviname vandenyje nė kiek nesušalau: tiesą sakė krikšto tėtis – kai adrenalinas trinkteli per galvą, nebelieka jokio šalčio, gylio ir baimės.
Dar savaitės pradžioje, galima sakyti, patyriau šiokią tokią sportinę traumą ir, matyt, pertempusi pilvo raumenis parą laiko gulėjau keturlinka ir nesikėliau nuo patalo, nes skausmas trukdė judėti. Iki paskutinės minutės svarsčiau, ar galėsiu sėkmingai startuoti. Ir štai aš čia, finišo tiesiojoje, kur, jei jau sąžiningai, save sunkiai įsivaizduoju ir dabar, kai viskas baigta. Mergaitę, kuri per kūno kultūros pamokas mokykloje su savo rezultatais ridendavosi kažkur klasės gale. Ta mergaitė, kurios niekada, niekur ir niekas nekviesdavo į jokias nors kiek fizinio pasirengimo reikalaujančias varžybas, šiandien sudiržusiais pirštais čiupinėja ekstremalaus bėgimo medalį. Varžybų reglamente rašoma, kad tai – tik gerai fiziškai pasirengusiems žmonėms skirtas fizinis ir psichologinis išbandymas. Išlaikytas, cha!
Po finišo gerdama kavą prisipažinau, kad jau nė nežinau, dėl kurių medalių vargta labiau: ar dėl tų respublikinėse olimpiadose, ar dėl šito, kuris, tiesiogine šių žodžių prasme, sudaužė mane taip, kaip niekas iki šiol. Per vieną dieną netekau kilogramo svorio. Net įjungus vaizduotę sunku suvokti, ką turi išdarinėti tavo kūnas, kad per pusantros valandos sulieknėtum. Nors trasoje apsvaiginta viso to ekstremalumo nejaučiau jokio skausmo ir sumušimų, karštas dušas parodė ką kita: praustis siaubingai skaudėjo. Iš tikrųjų. Nei patrinsi, nei pašveisi, o vandens srovė čaižo it rimbu. Pasirodo, kojos nusėtos mėlynių, kurios, kaip juokavau, užsidega vien pagalvojus apie įveiktas kliūtis. Rankos ir tos subraižytos, bet vis dėlto tai buvo vienas gražiausių ir reikšmingiausių mano nuotykių. Na, lenktynės su savimi. Ir kaip bebūtų, net ropšdamasi per didžiausias savo baimes ir užnugaryje palikdama savo galimybių ribas šypsojausi nuo ausies iki ausies, nes bėgimas buvo pilnas ne tik džiugesio įveikus kliūtį, bet ir smagumo, kad ją dabar, štai dabar nugali! O kur dar tas vidinis pasitenkinimas, kai iki pat starto lūpomis čepsėję draugai parašo sveikinimo žinutę, didžiuojasi ir nuoširdžiai stebisi sakydami nesitikėję, kad man visgi pavyks.
Dabar rašydama prisimenu P. Coelho užrašytą mintį, jog tokia yra jaunystė – brėžia sau ribas, neklausdama, ar kūnas ištvers; ir kūnas visada ištveria. Manau, čia apie vakar dieną, išpildžiusią jau penktąjį iš aštuonių mano pasižadėjimų 2017-iesiems: ekstremalus bėgimas „Bebro kelias“ su fiksuotu laiku – įveikta.
Bebriukė Neda