Kad jau gyvename po vienu stogu, tai labas vakaras, sveiki sulaukę 101-ojo skaitytų ir neperskaitytų laiškų įrašo. Dienoraštinio, beje. Gal vienam kitam skaitytojui tarsi koks egzistencinis neramumas iškilo klausimas, kodėl keletą dienų nepasakojau, kokios tos dienos. Amigos, dalykai paprasti : per pastarąsias porą savaičių kiekviena mano diena buvo visiškas kosmosas visomis įmanomomis prasmėmis. Kiekviena jų buvo tokia ypatinga, kad iš kiekvienos 24 valandų pakuotės galėčiau parašyti mažų mažiausiai keturių šimtų puslapių romaną. Jeigu aprašyčiau ir žmones, kurie per tas dienas mano akyse pražydo visomis gladijolinėmis spalvomis, tai viena diena man sukurtų peno ne tik keturių šimtų puslapių romanui, bet ir dar dviems jo tomams. Vėlgi – mažų mažiausiai. Kaip bebūtų, tokiomis dienomis aš nerašau. Čia toks labai kvailas ir, įtariu, man ne itin naudingas bruožas, bet kai emocijų ir gyvenimo būna tiek, kad varva pro kraštus, mano pirštai atsisako rašyti. Kad aiškiau skambėtų šita keista situacija, sudėjau ją paaiškinantį eilėraštį :

Nerašau iš skausmo

Nerašau iš meilės

Nerašau kai vimdo

Nerašau kai gelia

 

Tuo labiau jei liūdna

Tuo labiau jei silpna

Aš rašyt nemoku

Karo ugniai švilpiant

 

Nerašau kai alkstu

Nerašau kai šalta

Tuo labiau kai vėjas

Laižo namo staktą

 

Aš rašau kai tyliu

Ir tyla nutyla

O dievai patyrę

Man diktuoja rimą

 

Tai štai, daugmaž taip. Šiandien, kaip jau galite suprasti, aš esu tarsi Sartų lenktynės 2017 – kad ir kokios audringos, bet pasibaigusios. Todėl galiu rašyti ir leistis į dialogą su jumis. Galiu vadinti tai dialogu, nes, kad jau įžengėme į antrą įrašų šimtinę (nežinau, kaip teisingai suformuluoti), pasipasakosiu, kokiais dialogais mėgavausi pastaruoju metu.

Per „Neperskaitytų laiškų“ rašymo ir skaitymo laikotarpį jūs mane užvertėt dėmesiu, žinutėmis, komentarais ir pokalbiais apie mano meilę – kūrybą. Garbės žodis, tokio skaitytojų susidomėjimo nesapnavau ir pačiame puikiausiame sapne. Vieni sakė, kad įkvepiu juos imtis seniai primirštos veiklos, kiti mano eilėse ieškojo Erlicko ir Vinco Mykolaičio – Putino, treti nuoširdžiai prisipažindavo nieko nesuprantą, bet vis tiek ragino rašyti. Šią žiemą drastiškai išaugo pokalbių apie eiles skaičius mano gyvenime ir tai tikrai daro mane laiminga. Statistika rodo, kad nepažįstamų žmonių, sakančių „skaitau ir matau, čia apie mane“ irgi daugėja! Kaip įsivaizduojate, ploju katutėmis ir laukiu kiekvieno įdomaus, padrąsinančio ar kritikuojančio komentaro, bet…bet šiandien noriu papasakoti apie kitą žavingai blizgančio medalio pusę ir tai, ką reiškia 100 sielos įrašų, padovanotų plačiajai visuomenei.

Jei atvirai, kalbėti apie atsakomybę ir nenorą nuvilti mano tekstais tikinčių ir jų laukiančių skaitytojų būtų truputį banalu. Taip yra, plačiai eskaluojama atsakomybės sąvoka, aišku, svarina pečius, bet kiekvienas nors ką nors, kad ir savo pirkinių sąrašą, kuriantis žmogus žino, kad visi kūrybiniai (ne)vargai baigiasi laimingai. Galiausiai pamatai, kad ir tų vargų ne tiek jau daug buvo, o jeigu kam nors (na, pavyzdžiui, tau pačiam) akys žiba, tai visai jėga. Bet vėlgi – aš juk ne apie tai. Didžioji dalis „Neperskaitytų laiškų“ skaitytojų yra vienaip ar kitaip, artimiau ar tolimiau susiję su manimi. Galbūt dėl to pastebėjau įdomią tendenciją : skaitytojai susikuria iliuziją apie bepigu rašyti pasaulį ir iš dangaus saujos beriamus džiaugsmus ar pergales. Jūs man sakote, kad aš nieko nebijau. Jūs sakote, kad mane bet kur įmetus vis tiek neprapulčiau. O čia jūs visai teisūs: šiandien žiūrėdama laidą „Mažos mūsų pergalės“ užsirašiau jos herojaus R. Šaparnio žodžius : „Numirt kiekvienas durnius gali, bet tu paimk ir išgyvenk.“ Čia, kaip supratote, elegantiškas atsakymas į tą bet kur įmetimą. Žodžiu, išgyventi tai aš išgyvensiu, bet kodėl žmonėms atrodo, kad tai – ale ypatinga duotybė, kažkokios žvaigždžių beriamos dulkės? Išgyventi – pasirinkimas, beje, sąmoningas. Ar aš nieko nebijau? Baubų po lova bijau, kad ant galvos nukris paveikslas bijau ir kai kartais naktimis man bandant įkvėpti oro suskausta krūtinę – tada oi, kaip bijau. Nemažai jaunuolių, matydami mane ant scenos, įsivaizduoja, kad esu šarvuotas tankas, kuriam kalbėti sausakimšai salei yra tas pats, kaip tris pirštus … . Na, tai tik pasirinkimas. Užkulisiuose gali dėti į kelnes ir mano ištikimiausi draugai žino, kaip dreba mano kinkos. Jie žino, kad skaitydama poeziją velkuosi arba ilgą sijoną, arba šoku į kelnes, nes sijonėlis iki kelių žiūrovams išduos, kaip pastarieji virpa man bandant išsilaikyti ant kojų. Užkulisiuose gali nervingai ramstyti sienas, bet scenoje padarai pasirinkimą kalbėti žmonėms ir su žmonėmis. Va jums ir baimė. Mano dienoraščiai ne kartą pasakojo apie nuotykius renginiuose, paskaitose, bet niekada apie bebaimystę (sugalvojau naują žodį). Kodėl tuomet sakote, kad nebijau? Tokiu atveju būčiau negyva. O gyventi aš noriu, tad leiskit bijoti.

Baisu man vien pagalvojus, kad kartais kai kurie iš jūsų skaitydami savyje gimdote stebuklingo gyvenimo iliuziją. Didžioji dalis mano dienoraščių kažkokie ironiški ir linksmi, o eilėraščiai apsieina be paaugliškos tamsybės simbolių. Ir tada jūs man neleidžiate nesišypsoti. Aš gi sakau : nerašau, kai nėra taip, kaip turi būti. Peržiūrėkite dienoraščių datas. Ir ką? Matyti, kaip dažnai nėra taip, kaip turi būti. Ir nėra stebuklingo gyvenimo. Tokio, kuriame apsivilkus raudoną švarką visos istorijos sukristų į joms skirtas lentynas. Tokio, kuriame užtektų tik labai norėti. Yra gyvenimas, kuriame norėti turi keistis į stengtis. Yra gyvenimas, kai negali ne tik rašyti – galbūt negali nė iš lovos išlipti. O jūs man pasakojate, kaip man sekasi. Patikėkit, aš geriau žinau, kiek man sekasi ir kiek nesekasi (labai nuostabi naujoviška žodžio forma) ir kiek kartų sekasi sąvoką reikia keisti kita – stengiasi. Kalbėdama apie pastangas omenyje turiu ne tik kokį sėdėjimą prie vadovėlių ir veržimąsi į klasės pirmūnų gretas. Pastangos nevirsti bukagalviu moliusku, pastangos nepykti, pastangos gyventi ir būti žmogumi. Labai dažnai vartoju šią frazę : eilėse, tekstuose, bendraudama – visada sakau būti žmogumi, nes, mano galva, nėra nieko tikresnio ir svarbesnio. Ir reikalaujančio daugiau pastangų. Juk mums visiems būna dienų, kai norisi į visas keturias pasaulio šalis pasiųsti ištisą galaktiką, užsibarikaduoti oloje ją užremiant milžinišku akmeniu ir tamsoje rodyti nepadorius gestus, nes vis tiek jau niekas nemato, tiesa? Taip kiekvienas durnius gali, o tu pabandyk būti žmogum.

Štai ir priskaitėte iki paskutinės pastraipos. Sveikinu, ne kiekvienam pavyksta. Baigdama galiu labai nuoširdžiai prisipažinti, kad pastaraisiais savo tekstais jus iš tikrųjų prisileidau pavojingai arti, bet dėl to tik džiaugiuosi: niekada nesijaučiu tokia tikra Neda, kokia būnu, kai rašau. Kartais man atrodo, kad rašo visai kitas žmogus nei tas, su kuriuo jūs mokotės, šnekatės ar valgot picą. Ne aš rašau žodžius – žodžiai rašo mane. Gal todėl jums prisipasakojusi apie kulinarines pamokas, šiandien vištieną gaminau pagal savo sumąstytą receptą! Velnioniškai geras gyvenimas, iš tiesų. Na, juk sakiau, kad čia – grynų gryniausias dialogas…

Tik Neda