Jeigu yra kokia nors paprasta užduotis, visiškai suprantamas jos atlikimo būdas ir apskritai ta užduotis trunka dvi su puse minutes, tai Letukytei būtinai nutiks taip, kaip nenutiks niekam kitam. Šituo įsitikinau jau šimtą du kartus, šiandien buvo šimtas trečiasis.

Pirmas įdomus faktas yra tas, kad savaitės pabaigoje gaunu prašymą padaryti paslaugą. Mažytę tokią, nė nesunkią. Pasirodo, mūsų nedideliame miestelyje vienas dar gana guvus vyriškis švenčia šimto metų jubiliejų ir man patikima ypatinga misija – pasveikinti garbingo amžiaus senjorą, į rankas įbrukti rožių puokštę ir kiek įmanoma raiškiau perskaityti tekstą atviruke (šita detalė mane labai sudomino, nes ėmiau svarstyti, ko gi galima linkėti šimtojo gimtadienio proga. Pasirodo, šio to galima ir netgi reikia!). Tai tiek – uždavinys paprastas ir aiškus.

Numatytą popietę į misiją mane išlydi ir mama, kuriai svarbiausia, kad po visko nueičiau su ja į vietinį prekybos centrą, nors kur kas tiksliau tą įstaigą vadinti tiesiog krautuve. Eidama pagrindine miestelio gatvele prasitariu savo palydovei, kad kažin ko jaudinuosi, o mama tik pastebi, kad pati gyvenime nėra mačiusi žmogaus, kuriam būtų šimtas metų. O štai aš pamatysiu. Tai iš tikrųjų džiugina ir priėjus reikiamą namą belsti į medines duris man jau drąsiau. Tuk tuk. Tuk tuk vėl. Mano silpnoki krumpliai, net dilgsteli baladojantis. Vėl. Iš už tujų gyvatvorės išlenda mama, kuri kužda, kad tiesiog veržčiausi į namą be tiek laiko užimančių mandagybių – beldimų visokių. Trukteliu už rankenos – durys užrakintos ir su galvoje besisukančia mintimi kur dabar dėti tą rožių bukietą, nuo kurio tirpsta ranka jau tipenu iš kiemo, kai prie manęs prieina labai šviesiai ir jaukiai atrodančių senjorų pora, išsyk matyti, kad irgi sveikintojai. Moteriškė iš karto paklausia, ar manęs neleidžia baliun, o aš skubu paaiškinti, kad pats balius mane nelabai domina. Žilas vyras vadina su savimi, sako, kumščiu į duris ir įeisim. Ką jūs manot? Nei kumščiu, nei koja – durys užrakintos. Malonieji žmonės nepaleidžia manęs iš akiračio ir skuba skambinti man negirdėtiems vardams, o aš kantriai sukiojuosi rožėms makaluojantis apie veidą. Vietinis Google suveikia gana efektyviai ir po kelių nesėkmingų bandymų pasiekti giminaičius, mūsų įdomioji trijulė sužino, kad didžioji šventė jau persikėlė į kitą namą. Vyras aktyviai siūlosi mane pavėžėti, jo žmona kažkodėl nėra tokia entuziastinga šiuo klausimu (visai kaip ir aš), tad lygiai šimtą metrų iki kito namo didvyriškai žygiuoju pėsčia.

Stoviu prie dviaukščio namo, nežinodama, kurią laiptinę rinktis. Lūkuriuoju, nes jau matau į kiemą sukantį tos senjorų poros automobilį. Pamačiusi juos nuoširdžiausiai šypsausi, sakau, tik jūsų ir laukiau. Kartu imame kilti laiptais ir moteriškė pradeda pasakoti visų šventės dalyvių giminystės ryšius, o man belieka stebėtis, kad keliolikos laiptų pakopų užtenka bent dešimčiai procentų giminės medžio aptarti. Jau drauge tapusi močiutė į priekį leidžia mane, matyt, labai susidomėjusi, kokį sveikinimą išlauš pirmą kartą gyvenime pamatyta mergiotė.

Duris atidaro pats jubiliatas (kaip jau žinau dabar, nes tą momentą dar svarsčiau, kurį vyrą pulti sveikinti). Dar prieangyje imu prisistatinėti, bet mano kalbas užgožia besišypsančių svečių balsai, kurie ragina ateiti arčiau ir kalbėti garsiau, nes šimtametis ne visus žodžius išgirsta aiškiai. Ką gi, braunuosi į svetainę, kurioje jau padengtas ilgiausias stalas. Atsistojusi priešais garbingo amžiaus vyrą pasakau vardus mane siuntusių žmonių. O jis žiūri į mane, matau, ne visai supranta, kokius žmones čia miniu. Akies krašteliu žvilgteliu į jau pasiruoštą ir atsiverstą atviruką – vardus paaiškina giminystės ryšiai ir šventės kaltininkas jau linksi galva supratęs, ką jo namuose veikia jauna mergina raudona striuke. Tuomet, kaip beįmanoma garsiau imuosi skaityti tekstą iš atviruko, džiaugiuosi, kad jis ne baisiai ilgas. Kol skaitau, pro savo aprasojusius akinių stiklus dar pastebiu, kad aplinkui strykčioja bene jauniausias svečias su fotoaparatu, matyt, bando įamžinti brangias šeimos akimirkas. Ir dar tas, kai nepažįstamieji jo giminaičiui teikia puokštę gėlių. Visiškai nesukdama galvos dėl savo prie aplinkos nepritampančios išvaizdos išberiu gražios šventės linkėjimą ir jau sukuosi durų link, kai išgirstu, kaip esu kviečiama nusivilkti ir sėsti prie stalo. Šiandien nutariu tokio kvietimo mandagiai atsisakyti ir dar nusišypsojusi mane atlydėjusiai porai neriu lauk, į laiptinę.

Misija įvykdyta.

Sveikintoja Neda