Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Praėjusią savaitę išsitryniau save. Juk taip sakoma, tiesa? Jei tavęs nėra socialiniuose tinkluose, tai, po galais, kurgi tu esi? Sąmoningai pasislėpiau nuo feisbukų ir mesendžerių, sakau, laikas pailsėti. Nuo krūvos neskoningų reklamų, absurdiškų įrašų ir keistos mūsų visuomenės iliuzijos, neva visam miestui labai svarbu žinoti, kokį kokteilį geriu ar negeriu ant Palangos tilto. Jei jau visai atvirai, šiemet nebuvau aš toj Palangoj, man ten ne…
Po tavo krūtine yra žemėlapis Jai kilnojantis mudu pasislenkam Per vieną šviesmetį iki kitos žvaigždės Po tavo krūtine žvaigždėlapis Jeigu vesčiau pirštais Užkabinčiau Kasiopėją ją Apversčiau bet nejudu supuosi Grįžulo Ratų vežimaity Per kilometrą nutolusi Jaučiu tavo proksimą Ir skaudulį dydžio sulig kentauru Jo riaumojimu šiurpsta oda Po tavo krūtine yra žemėlapis Kai mus laidos kastuvu Trinksės per upės liniją arteriją Velniop…
Man patinka šunys. Ypač tais momentais, kai nesikuisdami, nedūsaudami ir nesiversdami per galvą guli šalia, kartu su manimi klausosi muzikos, stebi, kaip rašau ar skaitau. Kiek jau jų turėjau, visi taip sugebėjo ir man atrodė, kad jie žino, kas man reikalinga, maža to, mus siejo tas pats skonis muzikai ir knygoms. Galbūt dėl to, nepaisant mano nuolatinio tauškimo ir daugybės galvoje besisukančių, tik ne visada…
Kai išsisukai koją, Galvojau dėl manęs gal Kad slaugyčiau arba Šiaip pavargai vaikščioti Vargai su ramentais Ir manim, nes Po galais, slaugyt nemoku Numarinau net kaktusą Skrudindama duoną Viską sudeginau Vis tiek valgei Na, o ką tau daryt? Penktadienis, sakau Dėl to gal taip Nei ten strėnas, Nei ten širdį maudžia Trylikta, sakei Dėl to gal taip Skani duona Nei sukepus,…
Jeigu naktis būtų trijų šimtų kvadratinių metrų, ji visiems patiktų. Gyventi taptų kur kas paprasčiau, nes, po galais, tik trys šimtai. Tai, kas yra suskaičiuojama ir pamatuojama, žmonėms patinka. Jie gali sverti ir lyginti, pilstyti savo skaičius į kairę ir į dešinę, nes skaičiai neklysta, jie tik skaičiuoja. Kelintas namas, kiek metų, koks plotas ir keli šimtai kilometrų – vis skaičiuojantys skaičiai, kurie neįpareigoja galvoti….
Pasirodo, šitaip ant galvos nugriūna birželis, šitaip išsišluoja priemenes ir vaikštinėja ramus tykus po kiemą, kol tu dar bandai susivokti, iš kur ir kaip čia atsidūrei. Čia, šitame laike, šitoje žolėje. Kartu su vasara po truputį atsigabena ir suvokimas, kad dar vieni metai baigti (besimokančiųjų išmislas juos skaičiuoti nuo rudens lig rudens) ir suarchyvuoti atminties stalčiukuose. Ar jau tvarkingai sudėlioti? Dėl pačių įvairiausių savo patirčių…
Tu rankas susidėjus meldies Taip pas Vivaldį žiema ateina Tau žvilgsnį aukštyn keliant Neišlaiko įtampos ir išsprogsta vyšnia Keliai skaudžiai remiasi į grindinį Ir vien stebėdamas jaučiu kulminaciją Mirkteli ir nuo tavęs pabėga neklusni blakstiena Kaip meldies taip iš tavo delnų gyvybė Sukepusiom lūpom kartoji ko Vivaldis neparašęs Esi mano įstabiausia atomazga parkritus Samanom klojies kai pušies spygliu prisidengęs Klausaus tavo maldos ir lietum nusišypsau…
Tik vieną dainą Mokėjau apie mūsų Susitikusias rankas Ir būsimo birželio svorį Apie nesušluotas alyvas Ir mano paikumą Kad tu tik dėl manęs Išpuošei pavasario menes Tuo metu kai skleidės Tuo metu kai tarpo Tuo metu kai Merkys Dzūkiją šventino O Vilniuj kaštonai Prie prezidentūros Žiedais krapija Palaimingai sninga Praeisi nestabtelėjęs Nė nepamatysi Kaip gegužio pusny Mes užmiegam Žiedų prisisėmęs…
Tai kokia gi tu gali būti, kai apkabinusi draugė, galima sakyti, susmenga tavo glėbyje ir alpdama iš laimės sumekena „pagaliau“. Kokia gali būti, kai per tas dešimt minučių, kol renkiesi knygas bibliotekoje, bičiulė nupina tau gėlių vainiką ir iškilmingai užmauna jį ant tavosios makaulės it kokią karūną, itin šventą ir stebuklingą ženklą, po kuriuo – iškart karalienė, kitaip ir nepasakytum. Kokia gi gali būti, kai…
Ar aš aklas, ar durnas, kad kai matau, kaip tavo nuo visų filosofijų išvargęs pakaušis remiasi į n-iolikto autobuso stiklą, beprotiškai noriu sušnabždėti, kad tavoji begalvė galva yra pati gražiausia mano kada nors matyta galva… bet, žinoma, tyliu. O, kaip būtų gerai, kad patylėčiau! Ir vėl išspjaunu nesąmonę, Dieve, kokią nesąmonę! Sakau, arbūzai – daržovės. Kurių galų čia tie arbūzai? Atleisk man, žiopliui, kad sėdėdamas…