Ar aš aklas, ar durnas, kad kai matau, kaip tavo nuo visų filosofijų išvargęs pakaušis remiasi į n-iolikto autobuso stiklą, beprotiškai noriu sušnabždėti, kad tavoji begalvė galva yra pati gražiausia mano kada nors matyta galva… bet, žinoma, tyliu. O, kaip būtų gerai, kad patylėčiau! Ir vėl išspjaunu nesąmonę, Dieve, kokią nesąmonę! Sakau, arbūzai – daržovės. Kurių galų čia tie arbūzai? Atleisk man, žiopliui, kad sėdėdamas petys į petį su tavim nejaučiu, kaip netolygiai rieda autobusas, negirdžiu, kaip į mane šnopuoja Vilniaus bobutės ir, ginkdie, neatsistoju. Ar aš beprotis, kad kai sakai „nežinau”, nudžiungu it vaikas širdyje dainuodamas „aš tau parodysiu!”… Tik dabar nedainuoju, esu suparalyžiuotas ir gyvas tik idėja, kad tavo paltuko kraštas liečia mano kelį. Noriu pasakyti komplimentą, bet tu jiems visiems neįkandama ir pernelyg puiki, tad tariu, kad mėgstu daržoves. Mintyse dar trisdešimt kartų perkuriu mūsų pokalbį, per tą laiką saulėlydis reinkarnuojasi į saulėtekį, o aš ir aklas, ir durnas…
N.Letukytė